Pratarmėje pirmajam leidimui tuometinis Lietuvos mažųjų brolių provincijolas Benediktas Sigitas Jurčys rašė: „Šiuos sakymus ir postiles mūsų brolis kūrė ne ant debesų ir nepamokslavo nuo stogų. Jis nesėdėjo tikėjimo prekyvietėse ir nesiderėjo dėl kainos. Tai yra jo gyvenimo esė. Julius stovi ant žemės, žiūri į akis, nuoširdžiai kalba ir dalijasi duona su artimu, pats tapdamas duona. Julius talentingai interpretuoja - atneša Evangeliją į mūsų kasdienybę. Jo sakymai ir postilės srūva iš širdies į širdį. Jie įsikūnija. Juliaus kūrybinė gyvenimo realybė ir vaizduotė pirmiausia jį patį kreipia iš religinio inertiškumo į tikėjimą Gyvenimu. Mažesnysis brolis Julius man – lyg kritusi į dirvą evangelinė sėkla. Jis nebijo tamsos ir nenori augti į tamsą: iš įžemio semiasi jėgos ieškoti ir abejonėms įveikti. Šitaip ne tik mūsų mintis išlaisvina iš inertiškų mąstymo klišių, bet ir įpareigoja čia ir dabar kurti broliškesnį gyvenimą.“
Per praėjusį laiką kunigo Juliaus tekstai, grįsti barokiška dramaturgija, kurioje aukščiausio įkvėpimo blyksniai dera su kasdienybės grimasomis, o trumpi skaidrūs posakiai – su vingriais, šakotais periodais, tapo organiška barokinio Vilniaus detale.