Savitai interpretavo A. N. Whiteheado ir A. N. Chomsky idėjas iškeldamas prasmės, kaip neverbalinio kontinuumo, hipotezę, kuria grindė semantinių tyrimų programą. Siekė atskleisti pasaulio pažinimo kalbinių ir nekalbinių veiksnių vaidmenį ir ryšį. Prasmės problemą sprendė kalbos supratimą lemiančias bendrybes laikydamas natūralios kalbos vartotojų konceptualių sistemų struktūriniais elementais, neredukuojamais į kalbos semantiką.