Lietuvių liaudies kosmologija

Autorė, atkurdama lietuvių liaudies kosmologiją, rėmėsi tautosaka, papročiais, kuriuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių sukurtos pasaulėžiūros ir tikėjimų elementų. Tai pats patikimiausias šaltinis pasaulėžiūrai ir jos evoliucijos problemoms aiškinti. Bene geriausiai archainiai mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti seniausiame lietuvių tautosakos žanre - mįslėse. Jose išliko ne tik pirmykščio žmogaus požiūris į Saulę, Mėnulį, žvaigždes, bet ir archaiški žodžiai, terminai. Apskritai iš sakmių apie dangaus kūnus galima susidaryti vaizdą apie jų pažinimą, mūsų protėvių pasaulėžiūrą, jų verslus ir buitį. Be to, tautosaka, ypač sakmės, labai poetiškos. Tačiau žinios apie dangaus šviesulius ilgai liko tyrinėtojų nepastebėtos. Pasak J. Basanavičiaus, senovės lietuvių dvasinės ir materialinės kultūros sritis iki XX a. pradžios buvo mažai žinoma, jo žodžiais tariant, "terra incognita" (nežinoma žemė). Žinios apie dangaus kūnus, liaudies sukauptos per ilgus tūkstantmečius, ėmė nykti jau XVIII amžiuje. Jas išstūmė plintantys kalendoriai - 1737 m. Vilniaus, 1780 m. Gardino ir kt. XIX a. pabaigoje lietuvių liaudies astronominės žinios jau buvo beveik užmirštos. XX a. išlikę fragmentiški ir netikslūs mitologiniai ir astronominiai elementai neretai susipynę su pasakomis. XIX-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, stumiami tuo metu besiplečiančios pramonės, pamažu nyko ir senoviniai drabužiai, audiniai, daiktai su Saulės, Mėnulio, žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų simboliais. Kai kas iš jų išliko muziejuose, senelių kraitinėse skryniose, palėpėse, klėtyse.