Maišto prasmė ir beprasmybė. Psichoanalizės galios ir ribos (I dalis)

Maištas užtikrina mūsų nepriklausomybę ir gebėjimą kurti, - sako psichoanalizė. Tačiau ar dar įmanoma maištauti? Ar dar kas gali maištauti? Prieš ką? Ir kaip?Ar dar įmanoma plėtoti ir mėgti kultūrą-maištą „reginių“ ar „pramogų“ kultūros akistatoje? Ne kaip nauja angažuotumo versija ar rojaus pažadas, o etimologine ir prustiška prasme maištas, atskleidimas, grįžtamumas, perkėlimas, yra praeities, atminties, jausmų atgaivinimas.

Šis tiesioginis diskursas apie psichoanalizės galias ir ribotumą, Julios Kristevos dėstytas 1994-1995 m. Paryžiaus VII universitete, tyrinėja patirtį trijų XX a. rašytojų, kurie atskleidžia kultūros-maišto pažangą ir aklavietes: Aragonas per žodžio magiją ir politinę apgavystę; nepaklusnusis Sartre'as nenustodamas teigti, kad mes turime „motyvą maištauti“; pagaliau Barthes'as - netikėtas šiame tekste, praktikuodamas rašymą kaip demistifikavimą.

Psichoanalitinė interpretacija, kuri veda į šio tyrimo esmę, verčia pasirodyti pačias analitinio diskurso galias ir ribotumus, leidžia atverti naujas psichinio ir kultūrinio gyvenimo perspektyvas.
Lietuviškai yra išleistas ir Julios Kristevos romanas „Apsėdimai“ (Charibdė, 1998)

„Gandas apie Julią Kristevą gerokai lenkia realią lietuvių skaitytojų pažintį su jos teoriniais darbais. Be psichoanalitinės esė „Feminizmo ekskursuose“, lietuvių kalba neturime jos tekstų, kuriais galėtume remtis aptardami XX a. pabaigos humanitarinių mokslų poslinkius. Be Julios Kristevos darbų neįmanoma deramai suvokti postmodernizmo, poststruktūralizmo ir naujų psichoanalizės atmainų. „Charibdės“ leidyklos sumanymas išleisti knygą „Maišto prasmė ir beprasmybė (Fayard, 1996) bent iš dalies užpildo šią spragą.“ (Prof. Kęstutis Nastopka)