„Kristaus sekime“ kreipiamasi į žmogų, apsisprendusį už Jėzų, tačiau iš prigimties silpną, nepastovų, bylojama galėtų atrodyti itin reikliai, griežtai. Pavyzdžiui, pirmos dalies aštuntame skyriuje „Per daug artimas bendravimas“ rašoma: „Mažai bendrauk su jaunuoliais ir pasauliečiais. Nepataikauk turtuoliams ir neieškok didžiūnų draugystės. Trokšk Dievo ir angelų draugystės, o venk žmonių draugystės. Reikia mylėti visus žmones, tačiau su niekuo artimai nesusidėti“. Ir kitoje vietoje: „Tuščiais dalykais rūpintis palik tuštiems žmonėms, pats gi rūpinkis tuo, ką Dievas tau įsako. Pasilik su Juo kambary, nes niekur kitur nerasi tiek ramybės, kiek čia. Jei nebūtų niekur išėjęs ir nebūtum klausęsis pasaulio triukšmo, nebūtum praradęs širdies ramybės, bet kadangi mėgai klausytis naujienų, tai dabar kenti širdies neramumą“. Atrodo, lyg šie žodžiai būtų skirti vienuoliams, juk reikalaujama kuo labiau savęs išsižadėti, kovoti su savo aistromis bei polinkiais, iliuzijomis, jog įmanoma laimė be būties pagrindo – Viešpaties. Įspėjama, kur neverta švaistyti savo laiko, ką pavojinga daryti, kas sukuria kliūtis Jį sekti. Taip, knygos autorius neretai kreipiasi į vienuolį, tačiau kiekvienas pasaulietis turi tą patį pašaukimą būti šventu, tik kitaip jį įgyvendina, kiekvienam pakrikštytajam Kristus sako „Būkite tad tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Šiandienos sekuliariame pasaulyje, kai tarp vienuolio bei tikinčiojo, mąžtant matomų tikėjimo ženklų, žioji vis didesnė praraja, „Kristaus sekimas“ tampa tik dar reikalingesnis.