Pirmuoju savo stebėjimu Heideggeris bandė įrodyti, kad daugiau kaip per du tūkstančius metų, filosofija patarnavo visoms būtybėms, kurios gali būti surastos pasaulyje (apimdamos pasaulį savarankiškai), bet užmiršo paklausti, koks buvimas yra savarankiškas. Tai ir yra klausimas dėl būties esmės. Vienas svarbiausių šios įžvalgos šaltinių buvo Franz Brentano traktatas apie daugiareikšmio „būti" naudojimą pagal Aristotelį. Tai buvo darbas, kuris paskatino Heideggerį paklausti, kokia vienybė sudaro „būti“ įvairovės pagrindą. Tuomet M. Heideggeris parašė savo veikalą „Būtis ir laikas“.

Veikalas iki šiol išverstas į 23 kalbas (iš mūsų ar mums artimo regiono paminėtini rusų, lenkų, suomių, švedų, norvegų, danų, olandų, čekų, vengrų, slovėnų, kroatų, rumunų, gruzinų vertimai), į kai kurias (anglų, japonų) – po du kartus. Taigi veikalas išverstas į tas kalbas, kuriomis kalba didelės tautos arba kurios turi gilias gimtosios kalbos puoselėjimo tradicijas. Veikalo vertimas į lietuvių kalbą – tam tikras lietuvių filosofinės kalbos brandos egzaminas. Vertėjas pajėgus jį išlaikyti tik dėl ligšiolinio įdirbio, atlikto minėtų vertėjų ir filosofų tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.