Smurtu susidūrus. Krikščioniškieji savigynos principai

Sunku įsivaizduoti aktualesnę knygą įvairaus pobūdžio smurto proveržių kankinamoje šiandienos Lietuvoje. Knyga praturtina dvasiškai, iškelia daug klausimų. Nemažai knygos citatų galima pritaikyti kasdieniniame žmogaus gyvenime. „Ne pats smurto aktas yra pagrindinis blogis, ar, kitaip tariant, nuodėmės šaknys, bet tą blogį įgalinanti ir skatinanti pagarbos trūkumo atmosfera. Visuose visuomenės sluoksniuose žodžiai „pagarba“, „vertė“ yra tapę iš vartosenos išėjusiomis sąvokomis, neturinčiomis sąlyčio su realybe. Mes raginami kiek galėdami ryžtingiau ir negarbingiau kovoti, ieškodami naudos, o kito žmogaus teisės ir garbė čia jau nebevaidina jokio vaidmens“. „Kiekviena mintis, kiekvienas sakomas žodis, atliekamas veiksmas, kiekviena bręstanti sėkla, kiekvienas naujas gyvenimas, – viskas prasideda viduje ir auga į išorę. Štai dėl ko vidus yrasvarbiau už išorę. Kas nori augti ir bręsti, savo vidaus turi paisyti labiau nei išorės“.

Vokiečių vienuolio ir teologo knyga – krikščionio laikysenos smurto akivaizdoje apmąstymas. Pasak autoriaus, krikščionybei priskiriamas įsitikinimas, jog tikintis žmogus turi pasyviai reaguoti į smurtą ir susitaikyti su aukos vaidmeniu, neturi jokio pamato Evangelijoje. Smurto problema neatsiejama nuo žmogaus orumo klausimo. Autentiškas krikščionio atsakas į smurtą – jo sustabdymas ir perkeitimas. Knygoje analizuojami tokie dalykai, kaip reakcijos į smurtą, kas gi yra smurtas, kokios pagrindinės smurto proveržio priežastys, mūsų visuomenės skauduliai ir problemos, agresija, žmonių požiūris vienas į kitą, kaip į priešą, bei kiekvieno žmogaus asmeninis kelias: nuo mokymosi taikiai reaguoti į smurtą, iki pastangų, nesėkmių, skausmo ir laimės.