„Evangelija be kompromisų“ – tai antroji Katerinos de Hueck Doherty knyga lietuvių kalba. Kaip ir „Pūstynė“, ji nėra akademinė. Knygą sudaro pokalbiai bei dvasiniai mokymai visų pirma skirti Madonos namų bendruomenės nariams. Įkvėptos, drąsios ir atviros autorės kalbos apie pagrindinį krikščionio pašaukimą – gyventi, iš tiesų vadovaujantis pagrindiniu Dievo duotu meilės įsakymu – rimtas iššūkis tikėjimo kelio ieškančiam šių dienų žmogui.

Šiuose puslapiuose jūs nerasite kalbų apie didžiąsias dabartinio laikmečio problemas. Šias temas, tragedijas, įvykius puikiai atspindi pasaulietinė ir krikščioniška spauda visame žemyne. Mano tikslas yra pažvelgti į šias problemas kitame lygmenyje.

Visų pirma - mums iš tiesų reikia įžengti į šių įvykių kančią, į jų keliamą sielvartą. Tam reikia nuolat melsti, kad mūsų tikėjimas augtų. Didelė pasaulio dalis tiki, kad Dievas yra miręs, ir galbūt tokiai pat daliai vienaip ar kitaip niekada nerūpėjo, miręs jis, ar gyvas. Maldoje prisimename, jog Dievas nori ne aukų, bet meilės ir gailestingumo. Todėl meldžiame tikėjimo ir suvokiame, kad pasaulis, atsidūręs beviltiškoje situacijoje, laukia, kad taptume holokaustu – Viešpaties auka.

Ne, aš tiesiogiai nekalbėsiu apie daugybę šiandien tarp mūsų tarpstančių ir tvyrančių ginčų. Verčiau savo skaitytojams bandysiu įvairiopai pateikti Gerąją Naujieną. Geroji Naujiena - tai Dievo meilė mums, ir jo vienintelis didysis įsakymas yra mylėti. Jei gyvensime pagal šį įsakymą, o ne vien lūpomis jam tarnausime, mes pakeisime ekonomikos, politikos, technologijos ir visko, ką reikia pakeisti, veidą.

Šioje knygoje yra kai kurie mano raštai, parašyti per pastaruosius metus. Kiekvieną skyrių galima skaityti ir apmąstyti atskirai, nors tikiu, kad juos visus jungia ta pati tema: meilės įsakymas. Skaitydami jūs nuolat lyg vaiko deklamuojamą eilėraštį girdėsite kartojamą vienintelį sakinį. Tačiau aš nemanau, kad tai vaikiškai naivu, tiksliau - tai būdinga mažutėliams. Pagaliau juk Viešpats yra pasakęs: jei netapsime kaip vaikai, neįeisime į jo karalystę. Mano malda visada buvo ir tebėra: „Viešpatie, duok man vaiko širdį ir begalinę drąsą gyventi jos vedamai".