Vieno originaliausių moderniųjų laikų filosofų, anglų kilmės airio George’o Berkeley’io (1685–1753) tekstai Trys dialogai pirmą kartą ištisai išversti į lietuvių kalbą.

Juose sukaupta argumentacija teikia progą nušviesti nemažą dalį visos moderniosios filosofijos – nuo Descartes’o (1596–1650) iki dvidešimtojo amžiaus fenomenologų, dialektinių materialistų, neopozityvistų ir ypač analitikų. Todėl jie sudaro beveik idealų įvadą į moderniąją metafiziką bei epistemologiją.

Pats Berkeley’is šiuos dialogus parašė 1713 m. (kiti leidimai 1725, 1734) tam, kad prieinamesne forma pristatytų tezes, kurias buvo paskelbęs 1710 m. išėjusiame Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus.

Trijuose dialoguose autorius stengėsi savo teiginiams žymiai geriau paruošti dirvą ir juos įvesti patraukliu pašnekesio tarp dviejų nominaliai lygių partnerių pavidalu. Beje, Filonusas (iš graikų k. žodžių filos „mylintis“ ir nous „dvasia, protas“) atstovauja autoriui, o Hilas (iš hyle „materija“, „medis“) tūlam jo tezių priešininkui.
(Filonusą galėtume pravardžiuoti „Šviesuoliu“, o Hilą – „Miškiniu“).

Literatūriniu požiūriu Berkeley’iui ši užduotis pavyko.
Kaip rašo Howardas Robinsonas, Trys dialogai „yra ir literatūros, ir filosofijos šedevras. Stilius beveik tobulai aiškus, o debatų dinamika taip priartėja prie tikro ginčo tarp dviejų inteligentiškų, simpatingų pokalbininkų, kad geriau tai pagauti rašytame žodyje turbūt neįmanoma. Knygoje mažai ištęstų kalbų, dialogas pulsuoja natūraliu ritmu – „aš tau, tu man“. Hilo mintys rutuliojasi savaime, per pokalbį jis užsimena kiekvieną priekaištą, kuris Berkeley’io oponentui galėtų pagrįstai šauti į galvą.

Trumpai tariant, Hilas – toli gražu ne tas nuobodus pataikūnas, kuris daugumoje Platono dialogų oponuoja Sokratui. Taip yra todėl, kad Platono dialoguose diskusija paprastai vyksta tarp meistro ir mokinio, o Hilas ir Filonusas yra visais atžvilgiais, išskyrus ginčo rezultatą, vienas kitam lygūs