Augsburgo tikėjimo išpažinimas. Augsburgo išpažinimo apologija

Birželio 25 dieną 1530 metais, Augsburgo susirinkime dalyvaujant imperatoriui Karoliui V evangelikų kunigaikščių ir miestų vardu buvo perskaityta protestantų tikėjimo santrauka – Augsburgo tikėjimo išpažinimas (arba Augsburgo konfesija).
Tekstą parengė artimas reformatoriaus Martyno Liuterio bendradarbis, teologas Pilypas Melanchtonas. Augsburgo išpažinimą sudaro dvi dalys.
Pirmoje dalyje (str. I–XXI) išdėstyti krikščionybės mokymo apie Dievą, Kristaus asmenį, nuteisinimą, sakramentus, Bažnyčią ir kt. pagrindai. Autoriai tikėjo dėl šio mokymo sutarią su Katalikų Bažnyčia ir dėl to su Roma turį nebent labai nedaug ginčų: ‘Kaip galima matyti, čia nėra nieko, kas nukryptų nuo Rašto, Katalikų Bažnyčios, arba Romos Bažnyčios ta apimtimi, kurią sudaro jos rašytojų raštai’ (Pirmos dalies epilogas)… Antroje dalyje atitaisomi Romos piktnaudžiavimai, per laiką įsiskverbę į Bažnyčią… Remiantis aiškiu Šventojo Rašto mokymu, atmetami tokie dalykai, kaip Altoriaus sakramento teikimas vienu pavidalu, kunigų santuokos paneigimas, Mišių auka, piktnaudžiavimas išpažintimi, pasninkas, vienuolystė ir Bažnyčios suaugimas su valstybe. Atitaisant šiuos piktnaudžiavimus, atmetamos žmonių tradicijos ar Bažnyčios papročiai, prieštaraujantys Šventojo Rašto mokymui.
Vis dėlto imperatorius, ištikimas Romos Bažnyčiai, ir visa katalikų susirinkimo pusė atmetė protestantų išpažinimą, o katalikų teologai parašė poleminį raštą, kuriame paneigiami evangelikų teiginiai. Atsakydami į jį, protestantai paskelbė Apologiją, arba Augsburgo išpažinimo gynimą. Apologija – teologijos mokslo brangakmenis. Savo forma ji daug kuo skiriasi nuo Augsburgo tikėjimo išpažinimo. Apologija ilgesnė ir polemiškesnė savo argumentais. Jai būdinga išplėtoti teologiniai argumentai, jos mokyme dažniau remiamasi Raštu, įskaitant nuodugnią Rašto teksto egzegezę, taip pat senovės Bažnyčios tėvų citatomis… Apologija – puikiausias Pilypo Melanchtono teologijos veikalas. Jis dvelkia gelbstinčios Jėzaus Kristaus Evangelijos džiaugsmu. Kaip ir Augsburgo tikėjimo išpažinime, Apologijoje visas mokymas sutelktas į mokymą apie nuteisinimą. Apologija apima Bažnyčios tėvų raštus, filosofiją ir logiką, bet jos šerdis – biblinė ir evangelinė, nes jos širdis ir centras yra Evangelija. Kartu su Apologija abu tekstai buvo įtraukti į Santarvės knygą(1580), kuri yra pagrindinis liuteronų tikėjimo išpažnimų rinkinys.