„Nežudyk strazdo giesmininko“

„Nežudyk strazdo giesmininko“ yra unikali ir beprotiško grožio knyga, kurią kiekvienas save gerbiantis skaitytojas turėtų perskaityti. Tai žaismingu ir lengvu stiliumi parašytas kūrinys, kuris, nors ir yra išleistas prieš daugiau nei pusė amžiaus, skaitytoją ir šiandien daug ko išmoko. Amerikiečių autorės Harper Lee knyga yra apie žmoniškumą, toleranciją, empatiją, pagarbą, draugystę, tėvų ir vaikų santykius.

Žavi ir tai, jog visi knygos personažai yra smulkiai aprašyti, vaizdžiai išplėtotos jų charakterio savybės. Knygoje gausu vertingų patarimų, kurie yra netiesiogiai pateikti skaitytojui, pasitelkiant įvairias situacijas. Galime išskirti kelias pasakojime narpliojamas problemas, kurios ir šiai dienai yra aktualios: seksizmas, rasizmas, tolerancijos stoka, nepagarba aplinkiniams. 

Šiek tiek apie pagrindinius knygos personažus 

„Nežudyk strazdo giesmininko“ romane vyrauja keli pagrindiniai personažai: sesutė su broliu ir jų tėvas.  Istorija yra pasakojama iš mergaitės, vardu Džina Luiza, švelnia pravarde „Paukštelis“ perspektyvos. Tai kūriniui suteikia tam tikro žavesio, tyrumo ir nekaltumo jausmo. 

Džinai Luizai yra  septyneri metai, tačiau ji visai ne mergaitiška mergaitė. „Paukštelis“ mėgsta mūvėti kelnes, nežaidžia su arbatos servizais, nenešioja netikrų perlo vėrinių ir nedūksta su kitomis mergaitėmis. Vietoj to, ji mėgsta laiką leisti su vyresniuoju broliu Džimiu ir vasaromis atvyksiančiu berniuku Dilu. Ji dažnai pešasi su kitais vaikais mokykloje, tačiau tai daro tik gindama tėvą ar save.

Džemis yra Džinos Luizos vyresnysis brolis. Jis – jautrus ir protingas berniukas, kuris labai myli ir užstoja savo seserį. Nors jiedu tarpusavyje mėgsta peštis, Džemis bando ją apsaugoti nuo paskalų ar negandų, moko kaip reikia kalbėtis ar elgtis su kitais. 

Tėvo Atikaus personažas – tai tarsi šiuolaikinio, o ne ano meto, subrendusio vyro, tikro džentelmeno, atitikmuo. Jis gerbia aplinkinius ir yra puikus tėvas.  Su vaikais Atikus kalbasi tarsi lygus su lygiu. Jis – kitoks nei aplinkinių vaikų tėvai. Atikus dirba teisininku. Jis nemėgsta nei žvejoti, nei gerti, nei rūkyti, vietoj to jis daug dirba, o vakarais sėdėdamas svetainėje, skaito. 

Motinos vaikai neturi. Ji mirė, kai jie dar buvo visai maži. Tačiau knygoje vyrauja keli moteriški stiprūs personažai: namų tvarkytoja juodaodė Kelpurnija, kuri yra griežta, tačiau mylinti ir teisinga bei aplink gyvenančios kaimynės , kurios taip pat myli Atikaus vaikus. 

Kaip teisingai auklėti vaikus? Puikūs pavyzdžiai tėvams

Tiesą pasakius, daugelis tėvelių, skaitančių šią knygą, gali daug ko pasimokyti iš personažo Atikaus. Nors pasakojimas ir vyksta tarpukario laikotarpiu, taip, kaip vienišas tėvas auklėja savo vaikus yra tikras pavyzdys ir šiandieniniams tėvams. Tai atsispindi įvairiose romano aprašytose situacijose. Pavyzdžiui, kaip jis su kalbasi su vaikais, kai šie nusižengia, kaip jis moko juos labiau domėtis savo pašnekovu, o ne pasakoti vien apie save arba kaip svarbu yra gerbti vyresnio amžiaus žmones ir juodaodžius. Jis visuomet, kad ir kokia būtų karti tiesa, savo vaikams sako taip, kaip yra, nemeluoja. Atikus gerbia savo vaikų nuomonę, priima tokius, kokie šie yra (Džinai Luizai kartoja, jog jai nebūtina nešioti suknelių ar žaisti su lėlėmis, jei ji to nenori), moko laikytis duoto žodžio. Pats vaikams rodo puikų pavyzdį, būdamas kuklus, nesigirdamas pasiekimais, talentais ar kilme. „Nebūtina demonstruoti visko, ką žinai... Žmonėms dažniausiai nepatinka protingesni už juos“, moko vaikus Atikus. 

Tolerancijos svarba kitos rasės (ar tiesiog kitokiems) žmonėms 

Knygoje viena pagrindinių gvildenamų problemų yra juodaodžių engimas ir rasizmas. Nors šis klausimas šiandieninėje visuomenėje ir nebėra toks opus kiek prieš 100 metų, tačiau vis tiek priverčia susimąstyti kaip mes elgiamės su kitais, ar stengiamės juos suprasti, neteisti? 

Autoritetingas miesto advokatas Atikus knygoje yra priskiriamas ginti juodaodį, kuris yra apkaltintas baltaodės merginos išprievartavimu. Pasakojime yra pateikiamas to meto visuomenės požiūris į šios rasės žmonės. Jie į juos žiūrėjo iš aukštai, menkino ir kaltino dėl visų bėdų. Dėl Atikaus pastangų apginti juodaodį, Džina Luiza ir Džemis mokykloje patyrė patyčias, aplinkiniai akivaizdžiai juos niekino. 

Aprašyti įvykiai parodo kokie žmonės yra negailestingi ir tamsūs, beje, tas tamsumas nesusijęs su odos spalva ar socialine padėtimi. Atikus ir jo vaikai, deja, beveik vieninteliai žmonės pasakojime, kurie lygybę supranta taip, kaip ir turėtų suvokti kiekvienas.

Beje, knygos pavadinimas, visai nesusijęs su nekaltu paukščiu, kuris gieda mūsų džiaugsmui. Autorė, rašydama apie Strazdą giesmininką, kalbėjo užuominomis. Ji turėjo omeny, jog nereikia žudyti nekalto juodaodžio, kuris niekam nieko blogo nepadarė. Taigi, paukštis simbolizavo nuteistąjį juodaodį, kurio likimą sužinosite perskaitę knygą. 

Apie „Nežudyk strazdo giesmininko“ autorę Harper Lee 

Ar žinojote, jog Harper Lee per visą savo gyvenimą išleido vos dvi knygas? Jai užteko tik vieno 1960 metais išleisto romano „Nežudyk strazdo giesmininko“, jog taptų žinoma visame pasaulyje. Už šį darbą 1961 metais moteris buvo apdovanota Pulitzerio premija. Knyga, beje, yra įtraukta į privalomos literatūros programą beveik visose Amerikos mokyklose. Pasaulyje parduota daugiau kaip 40 mln. romano kopijų.

Rašytoja nugyveno ilgą gyvenimą. Ji gimė balandžio 28, 1926 metais Alabamos valstijoje, o mirė vasario 19, 2016 metais. Harper Lee gimė ir augo Monroevilio mieste, Alabamoje. Ji buvo jauniausia iš keturių teisininkų šeimoje augusių vaikų. Rašytoja, visai kaip ir knygos herojė Džina Luiza, buvo visai ne mergaitiška mergaitė.  Ji dažnai pešdavosi su vietiniais berniukais, mėgo laipioti medžiais ar voliotis purve. Dar studijuodama Hantingdono koledže jaunoji Harper karts nuo karto publikuodavo savo straipsnius universiteto laikraštyje ar literatūros žurnale. Rašytoja niekada nebuvo susituokusi ir neturėjo vaikų. Prieš mirštant H. Lee spėjo išleisti antrąją knygą. Tai buvo romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ tęsinys, pavadinimu „Eik, pastatyk sargybinį“ („Go Set a Watchman“). 

Teigiama, jog H. Lee baigė romaną dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, bet nusprendė jo neskelbti. Vėliau kūrinys paslaptingai dingo ir buvo atrastas tik visai neseniai.

Knygą rekomenduojame perskaityti visiems, kurie:

• ieško įdomios, unikalios, geros ir nesenstančios istorijos. Tai tikra klasika, iš kurios daug ko išmoksite.
• Ieško įkvėpimo ir nori tapti geresniu žmogumi. Iš kūrinio, kurioje, kaip sakoma anotacijoje, ne tik vaikai mokosi iš suaugusiųjų, bet ir suaugę kai ko pasimoko iš vaikų.
• Nori išmokti būti geresniu tėvu/mama.