U. Radzevičiūtės „180“: ar išdrįsi įsispirti į Čerčilio batus?

     Praėjusių metų birželį tinklaraštyje keturivejai.lt rašiau apie lietuvių autorės Undinės Radzevičiūtės knygą „Žuvys ir drakonai“, kurią drąsiai vadinau savo 2014 metų knyga-atradimu. Ko gero, visai ne veltui! Būtent šis kūrinys charizmatiškajai rašytojai šiemet balandžio 14-ąją Londono knygų mugėje nuskynė 2015 metų Europos Sąjungos literatūros premiją. Dar vieni metai ir vėl rašau apie U. Radzevičiūtės kūrybą – šįsyk apie gyvenimus aukštyn kojomis vartančią knygą „180“.

     „Kartais vardas žmogui tinka, kartais – ne. Bet pasitaiko vardų, tinkančių tik tam tikru gyvenimo periodu. Po to staiga viskas apsiverčia, ir tu tiesiog nebegali būti Vinstonas, pravarde Čerčilis. Tada geriau jau visai be vardo“,- tokia mintimi pradeda knygą „180“ U. Radzevičiūtė. Ir, tiesą sakant, iškart kaip tą naivų žuvelioką pagauna ant kabliuko. Verti puslapį po puslapio ir bijai padaryti pauzę, kad tik nedingtų tie apžavai, kuriuos skleidžia pasakojimas.

     Ko gero, tai viena pirmųjų mano skaitytų lietuvių autorių, kuri savo herojaus portretą kuria pridėdama jam istorinės asmenybės vardą, verčiantį vaizduotę pagrindiniam veikėjui nejučia prilipdyti fizines tikrojo V. Čerčilio savybes. Autorei tikslinant detalėmis herojaus portretą, galvoje nusistovi galutinis vyro vaizdas: žilas, nors dar išsaugojęs kupetą plaukų ir nesiskundžiantis mėnesiena pakaušyje, šiek tiek gunktelėjęs ir įtarus, o gal tik dėl pasikeitusio gyvenimo nuolat skendintis apmąstymuose keistuolis, kuriam susirūpinimą kelia jo batas be kulno. Nors iš tikrųjų tai buvęs mineralinių vandenų kurorto (visada skaitydama epizodus apie pateikiamą miestą galvoje turėjau Druskininkų reginį) meras, kadaise visų gerbtas ir visiems reikalingas dėl statuso visuomenėje, o dabar vienišas ir bandantis iš naujo kabintis į gyvenimą po insulto.

     Trumpai tariant, nors pasakojimas yra daugialypis, iš arčiau vaizduojantis kelių veikėjų gyvenimus, tačiau kiekviename gyvenime yra apstu pakilimų ir nuopolių. Įdomu ir tai, kad šioje U. Radzevičiūtės knygoje yra tik 2 vardai, kuriuos tikrai įsimeni – tai pats Vinstonas, pravarde Čerčilis, ir Talis – jo brolis advokatas, gyvenantis  „myliu-nemyliu“ karo sąlygomis su savo drauge dainininke (ji vardu Ire, jei jau norime būti tikslūs).

     Pasakojimo apie Talį dalyje yra momentas, kuris vėl primena Vilnių (toks vietos nujautimas buvo ir su knygos „Žuvys ir drakonai“ veiksmo vieta) – tai tilto sprogimas. Savo miesto istorija besidomintis vilnietis šį knygos epizodą susies su 1975 m. balandžio 13-ąją sugriuvusiu pontoniniu tiltu, nutiestu per Nerį šalia sporto rūmų. Pontoniniai tiltai Vilniuje kasmet buvo surenkami pavasarį, nuslūgus Neries vandens lygiui, ir išmontuojami gerokai prieš pirmuosius šalčius. Vienas jų, kuris nugarmėjo su žmonėmis į upę, stovėjo šalia dabartinio Mindaugo tilto. Ir nenorėdamas ieškai sąsajų su Lietuva istorijoje, kuri laisvai gali nutikti ir kokiame kitame Europos, bet nebūtinai, mieste. 

     U. Radzevičiūtės knygoje „180“ kalbama apie tai, kaip dideli laimėjimai žmogaus gyvenime, staiga apsisukę 180 laipsnių kampu, virsta dideliais pralaimėjimais, o bandymai grįžti atgal ir ištaisyti praeities sprendimų padarinius gali baigtis labai liūdnai – insultu, žmonos išdavyste, gėda ar net mirtimi. Kaip pati U. Radzevičiūtė teigė kultūros savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“, šios knygos pasakojimą įkvėpė iškarpos iš glancinių žurnalų, ypač apie dizainerį Yves Saint Laurent'ą, nuo šlovės olimpo kritusį į papėdę, kurias rinko rašytoja: „Tose istorijose mane ir domino būtent tai, kas liko. Bet apie tai, kas liko, blizgūs žurnalai jau neberašydavo. Mane domino istorijos, kai žmogus praranda daug: statusą, vardą, koordinates. Kai jis praranda beveik viską. Kai jo gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu“.

     Knygoje netrūksta subtilių rašytojos užuominų su literatūra, menu ir istorija nesusipykusiam skaitytojui, kiekvienas puslapis nustebina bei prajuokina paradoksais ar hiperbolėmis, skaniai susiskaitančiomis ir juodo humoro gaidelėmis. Tačiau U. Radzevičiūtės „180“, iš pradžių prikausčiusi dėmesį, antroje dalyje subyrėjo, kažko buvo per daug. Todėl pabaigoje likusi būsena šiek tiek prasilenkė su lūkesčiais.

     Viename interviu „Šiaurės Atėnams“ U. Radzevičiūtė yra sakiusi, kad kai ji rašo, ji žino, kas ji yra, o kai ne - tai ne. Greičiausiai todėl savęs supratimas per kūrybą, kurios visada nekantriai laukia išalkę knygiai, yra rašytojos raktas į sėkmę literatūros erdvėse. Mat kiekvieną naują U. Radzevičiūtės knygą pasitinkame su smalsumu ir domesiu, kuo gi autorė nustebins šįkart išpuikusį skaitytoją. Ir nustebina. Visuomet skirtingai, bet nekeisdama savo pačios braižo.

Ieva Dirmaitė, www.keturivejai.lt

Žmogus žmogui vilkas? Ne visada!

     Ne kartą ir ne du teko girdėti sparnuotąją frazę „žmogus žmogui vilkas“. Visada sutrikdavau – tai čia koks? Žiaurus? Plėšrūnas? O gal priešingai? Britų prozininkas, scenaristas bei žurnalistas Nicholas Evans, išgarsėjęs pasaulį sužavėjusiu ir bestselerio titulą pelniusiu romanu „Arklių užkalbėtojas“ (angl. The Horse Whisperer, 1995), knygoje „Vilkų ratas“ (angl. The Loop, 1998) parodo, kad galbūt iki šiol šią frazę interpretavome klaidingai.

     Autoriaus, liepos mėnesį švęsiančio 55 metų gimtadienį, biografijoje kelios įdomios detalės. Baigęs Bromsgrove mokyklą ir prieš pradėdamas studijuoti vienoje prestižiškiausių aukštųjų mokyklų pasaulyje, išugdžiusių Jungtinei Karalystei 26 premjerus – Oksfordo universitete – N. Evans savanoriavo Afrikoje tarptautinėje labdaros organizacijoje „Voluntary Service Overseas“, kurios vizija buvo „už pasaulį be skurdo“.

     N. Evans debiutas – pasaulio literatūros bendruomenės kritikai 1995 metais atiduotas romanas „Arklių užkalbėtojas“. Rašytojas buvo sutiktas itin gausiom ovacijom ir pripažinimu – jo romanas, išparduotas 15 mln. tiražu visame pasaulyje, įrašė save į visų laikų perkamiausių knygų sąrašą. Per penkiolika aktyvių kūrybos metų N. Evans parašė 5 romanus, kurių keli jau yra ekranizuoti, kad ir tas pats „Arklių užkalbėtojas“, režisuotas Roberto Redfordo, arba laukia savo eilės pakliūti į didžiuosius ekranus (savo oficialioje interneto svetainėje N. Evans patvirtino gandus, kad planuojama ekranizuoti ir trečiąją autoriaus knygą, Lietuvoje geriau žinomą pavadinimu „Šuolis į ugnį“).

     Nepaisydamas didelių skaitytojų lūkesčių ir dėl to kylančio spaudimo, antruoju savo romanu N. Evans tik patvirtino, kad jo ranka geba kurti realius, kažkur, regis, tikrai egzistuojančius pasaulius, žmones, problemas su tuo pačiu užsidegimu, talentu, žodžio valdymu. Tokia istorija yra ir „Vilkų ratas“, lietuvių kalba išleista 2009 metais leidyklos „Alma littera“. N. Evans – literatūrinių peizažų autorius. Jo knygose prarandi savo tikrosios vietos pojūtį, nes nejučia persikeli į pasakojime nurodomą tašką gaublyje.

     Viena vertus, kaip gali nepasisekti, jei einama tuo pačiu keliu? Vyras, moteris, jausmai, o aplink gamta ir kova su išorinėmis herojų poelgiams ir darbams besipriešinančiomis jėgomis. Šįsyk tai kova už vilkų gaujos išsaugojimą teritorijoje, kurioje šie gyvūnai yra nekenčiami ir šaltakraujiškai žudomi, esą siekiant pažaboti jų pernelyg gausią populiaciją. Svarbus momentas knygoje, kad N. Evansas negražina vilkų, jis juos vaizduoja su jų prigimtinėm savybėm, polinkiu žudyti kitus gyvūnus vardan savo išlikimo, pasalūniškumą, nepasitikėjimą, grėsmingumą, tačiau, ko gero, kaip niekur kitur grožinėje literatūroje apie vilkus, rašytojas idealiai perteikia vilkų gaujos, kaip vieneto, solidarumą ir lojalumą, netgi šeimyniškumą. Čia nebus jokių į leses panašių gero kolio įvaizdžių. Čia skaitytojas sutiks laukinį, agresyvų, pasiruošusį pulti vilką.

     Pasakojimas, vis įsibėgėdamas, išgyvena metamorfozę. Pirmieji puslapiai, kuriuose juodu kailiu ir geltonomis it gintarai akimis pasirodęs vilkų gaujos vadas ketina užpulti namo verandoje vežimėlyje gulintį kūdikį, nuteikia niūriai, žaidžiama skaitytojo nervais, nes šis epizodas kaip besiritanti lavina įgauna vis didesnį pagreitį ir greitai didina įtampą pasakojime, kol pasiekiamas epizodo įtampos pikas. Iškrova. Nervai atslūgsta, įvyko, kas galėjo nutikti, jei jau ne blogiausia, tai mažų mažiausiai nepavydėtina. Vilkas nudobia kūdikio su motina stojusį ginti šunį. Nuo čia prasideda nuoseklus pasakojimas.

     Veiksmas vyksta pramanytame Houpo miestelyje Montanos valstijoje (JAV), į kurį atvyksta 29 metų perspektyvi biologė, kankinama kūrybinių disertacijos rašymo kančių, Helena Ros. Ji neseniai išsiskyrė su mylimu vyru, kurio laiško laukia labiau nei kiekvienos naujos dienos ryto. Naiviai tikėdamasi ir bandydama užliūliuoti savo racionalumą, ji nesiliauja mintijusi, kad jam viskas praeis ir jis pas ją sugrįš. O kol kas jai draugiją atokioje trobelėje miškuose palaiko į kiemsargį panašus šuo. Tačiau Helenos personažas nė iš tolo neprimena meilės romano veikėjos, ilgesingai dūsaujančios ir ant rankelės parimusios ir apie savo mylimąjį godojančios prie langelio damos. Helena - stipri, savarankiška moteris, pasirinkusi imtis pokyčių savo gyvenime, kuris nė iš tolo nepanašus į jos sesers šeimyninę idilę. O kur dar prie bendro bagažo tėvas, susiruošęs vesti perpus už save jaunesnę moterį! 

     Pradžia Helenai naujuose namuose nelengva, tačiau yra žmonių, kurie palaiko ją ir jos misiją išsiaiškinti, kodėl vilkas puolė žmones ir kaip slapčia išsaugoti čionykštę vilkų gaują. Vienas didžiausių šių žemių valdytojų ir gražiausios bei pelningiausios rančos savininkų - Bakas Kolderis - tampa kasdiene rakštimi. Dar nuo jaunystės dienų garsėjęs kaip didelis apylinkių paleistuvis ir mergininkas, Bakas į kalbas nekreipia dėmesio ir gyvena taip, kaip ligi šiolei tai darė - žavėdamas ir keliaudamas iš vienos moters lovos į kitą. Helena jam patinka, mato ją tarsi dar vieną trofėjų, kurį žūtbūt reikia gauti arba sumenkinti, jei negalėtų pasiimti šios pergalės...

     Helenai vos atvykus į akis krenta jaunėlis Kolderio sūnus Lukas Kolderis, devyniolikmetis vaikinas, kuris išvaizdus, darbštus, tačiau nuo mažumės mikčioja ir dėl šio savo „defekto“ lankosi pas logopedę bei kiek įmanydamas domisi vilkais bei jų gyvenimo būdu, saugo nuo spąstų, kad tik Helena nei vieno nepagautų. O jos tikslas sugauti visus čia gyvenančius vilkus, kurių iš pradžių yra devyni, ir uždėti jiems siųstuvus, kurie siųstų signalą ir rodytų jų buvimo vietą. Iš pradžių vengęs Helenos, Lukas ilgainiui susidomi ja daugiau nei biologe ir vilkų tyrinėtoja. Kaip rašoma knygos anotacijoje, pamažu užsimezga pavojingas meilės ryšys tarp vyresnės moters ir beveik dešimčia metų jaunesnio vyro.

     N. Evans herojai labai gyvi, dinamiški, įvairiapusiai, dauguma jų turi ryškų charakterį, kas leidžia įsivaizduoti išties kur nors gyvenantį tokį žmogų. Intriga labai gerai plėtojama, o pasakojimas turi mažiausiai du stiprius psichologinius lūžius, kuomet nutinka tai, ko mažiausiai tikiesi. N. Evans „Vilkų ratas“ - tai tinkamas pasirinkimas savaitgaliui, pramogai, vaizduotei. Gamtos vaizdai, bent jau man akyse vėrėsi nepaprastai gražūs, tarsi žiūrėtum dokumentinį filmą. Šis N. Evans pasakojimas primena, kad gamtoje viskas taip sutvarkyta, kaip turi būti - vilkams šeima, gauja svarbesnė už savą gyvybę. Vilkų rate šeimos instinktas visada eis pirmiau.   

Ieva Dirmaitė, www.keturivejai.lt

Neteisk kitų ir nebūsi teisiamas. Ar tikrai?

     Ko gali tikėtis jaunas, iš paikumo žurnalistikos mokslų taip ir nebaigęs jaunuolis, pradėdamas dirbti vietiniame nedidelio Misisipės valstijos miestelio laikraštyje, kuriam vadovauja nusenęs, pompastiškus nekrologus rašantis redaktorius ir leidėjas, pravarde Lopas? Sakysite, ko čia ir besitikėti. Net nespėjus pradėti pasiekta karjeros pabaiga. Klystate. Ambicingas vyrukas ne tik tikisi, bet ir veikia – nusiperka jau bene bankrutuojantį savaitraštį „The Ford County Times“ ir imasi dirbti, kaip jau išmano. Pasirodo, suktis moka, taigi, apygardos laikraštį prikelia antram gyvenimui. O gal veikiau popierių antram gyvenimui prikelia žiauri žmogžudystė ir teismo procesas, atgulęs į jo puslapius?

     Turtingos senelės paragintas, 23-ejų Džoineris Viljamas Treinoras 1970-aiais atvyksta dirbti į išgalvoto Klantono miesto (Misisipės valstijoje) laikraščio redakciją, kurios savininku visai netrukus pats ir tampa. Mat laikraštis jau senokai merdėja ir netrukus bankrutuoja. Per klaidą ar nesusipratimą jaunuolis tampa nauju žmogumi - tiesiog Viliu Treinoru. Paprasta ir aišku. Ir būtent šis žmogus visai Fordo apygardai nuosekliai ir savęs negailėdamas teiks karščiausią informaciją iš teismo salės, kurioje bus sprendžiamas vietinės gaujos pagranduko Denio Pedžito, išprievartavusio ir nužudžiusio jauną moterį jos mažamečių vaikų akivaizdoje, likimas. Mirties bausmė ar kalėjimas iki gyvos galvos? 

     Knyga suskirstyta į tris etapus, kurie devynių metų laikotarpį padalina laiko skale. Pirmajame etape - pasakojimą pradeda jaunasis Vilis, kuris supažindina su miestelio aplinka, gyvenimu, žmonėmis, stebimas ir jo paties prisitaikymas naujoje aplinkoje. Įvykdoma žmogžudystė, sukuriama intriga ir antrame etape vyksta bylos nagrinėjimas ir stebimas intensyvus Vilio darbas redakcijoje. Trečiasis etapas jau pasakoja Vilio gyvenimą po penketo metų, kai į jo ir miestelio gyvenimą grįžta Denio Pedžito šmėkla, o jo teisme liudiję prisiekusieji pradedami žudyti žudiko pasirinkta tvarka. Vilio bičiulei, kuri tapo labai artimu jam žmogumi, juodaodei panelei Kelei Rafin taip pat gresia mirtinas pavojus. Mat ji buvo viena iš žiuri narių, kurie pasisakė už mirties bausmę žudikui. Pasakojimo atomazga nuspėjama, tačiau reikia atidumo sekant šios istorijos vingiais. Smalsu bus ir tiems, kurie domisi žmogaus teisių revoliucija JAV 8 deš. pradžioje. 

     Johnas Grishamas – plataus akiračio žmogus, vasario pradžioje atšventęs savo 60-ąjį gimtadienį, amerikiečių teisininkas, baigęs Misisipės universiteto Teisės fakultetą ir dirbęs baudžiamosios teisės advokatu, politikas ir, žinoma, rašytojas. Veikiausiai todėl jo detektyvai nėra vieno kąsnio užkandis savaitgaliui. Taip, jie dinamiški, ne kartą siužeto vingį pasukantys skaitytojui nenumatyta linkme, leidžiantys spėlioti, kas yra tikrasis niekšas, o kas herojus, bet kartu ir taip užnarplioti, kad įpusėjęs istoriją, sutrinki ir imi abejoti kiekvienu istorijos personažu. Net tuo, kuris tą istoriją pasakoja.

     Teisininkų žargono J. Grishamo puslapiuose niekada netrūksta. Ir teisininkas arba teisėsaugos atstovas būtinai kur nors sukiosis, jei ne pirmame plane, tai bent antrame tikrai. Savo interneto puslapyje rašytojas prisistato citata: „Labai abejotina, ar būčiau parašęs savo pirmąją istoriją, jei nebūčiau dirbęs advokatu. Niekada nesvajojau būti rašytoju. Rašau tik tuomet, kai pats tampu teismo proceso liudininku.“

     Būtent J. Grishamas tituluojamas savotiškai naujo, labiau specifinio detektyvo - teisinio trilerio (angl. legal thriller) - tėvu. Detektyvų autoriaus istorijose skaitytojas nebus varginamas ilgais gamtos ar peizažo aprašymais, tačiau bene visur sutiks aštrius, konfliktuojančius arba taikius, bet labai informatyvius dialogus, kurie ženkliai prisideda prie daugiasluoksnio veikėjų charakterio kūrimo pasakojime. Tai tarsi šalta teisininko logika grįsta dialogo konstrukcija, kuri dėl struktūros tampa labai išraiškinga, todėl svarbu ne tik kas sakoma, bet ir kaip.

     Pridurtina, kad kone kas antra J. Grishamo knyga keliauja į žydruosius ekranus: „The Firm“, „The Pelican Brief“, „The Client“, „A Time to Kill“ ir sąrašą dar galima tęsti ir tęsti be pabaigos.

     Tiesa, čia jums ne detektyvų karalienės Agathos Christie romanas su mažuoju belgų sekliu Puaro priešaky ir ne Arthuro Konano Doilio snobiškas anglų detektyvas, nesiskiriantis su pypke iš rankų, misteris Šerlokas Holmsas, bet pilkosios ląstelės darbo gaus. Pakankamai. Ką gi, teismas eina, prašom stoti! 

Sniego senis – bloga lemiantis ženklas

     Esu perskaičiusi ne vieną skandinavų kriminalinį detektyvą. Visus keturis į lietuvių kalbą išverstus Lars Kepler romanus turiu savo knygų lentynoje ir esu apie juos rašiusi. Laukdama naujausios rašytojų dueto knygos, pajutau didžiulį alkį šiam žanrui ir sparčiai mažėjant lapelių skaičiui kalendoriuje iki 16-osios Vilniaus knygų mugės, kurios tema „Nenušaunamas žanras: detektyvas“, mano rankose atsidūrė Jo Nesbø knyga „Sniego senis“. Tai ne pirma šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, tačiau kritikų laikoma viena geriausių.

     Norom nenorom imi lyginti to paties žanro autorius. Kartą taip susimąsčiau ir apie Lars Kepler su Jo Nesbø. Rašytojų stilistika labai panaši, tačiau akivaizdu, kad prie Lars Kepler dueto kūrybos prisideda moteriška ranka, o Jo Nesbø nebijo rašyti tiesmukai, vyriškai ir grubiai. Tai patvirtina ir pagrindiniai herojai. Lars Kepler pagrindinis veikėjas detektyvas Jonas Lina – nepriekaištingos reputacijos pareigūnas, tikras švedų Džeimsas Bondas. Savotiškai žavu, kai skaitydamas gali ramiai sekti paskui jį į įvykių sūkurį ir žinoti, kad jis puikiai viską išspręs. Jo Nesbø herojus Haris Hūlė – visiška priešingybė. Tai darboholikas maniakas, tiriantis bylą dvidešimt keturias valandas per parą, alkoholikas, galintis bet kada paslysti. Tai nenuspėjama asmenybė, taikanti neįprastus tyrimo metodus. Tačiau kartu jis teisybės ieškotojas, optimistas, turintis puikų humoro jausmą ir labai geras žmogus. Negaliu ir nenoriu apsispręsti, kuris iš jų man patinka labiau, nes jie abu yra šių romanų sėkmės raktas.

     Knygos „Sniego senis“ įžanga mus nukelia į 1980 metus. Ištekėjusi moteris dienos metu atvažiuoja į savo meilužio namus, paskutinį kartą su juo pasimatyti prieš jam išvykstant į užsienį dirbti. Savo sūnų ji palieka automobilyje laukti. Ji sako grįšianti už dešimties minučių, tačiau užtrunka ilgiau nei tikėjosi. Meilės žaidimų įkarštyje, vyras staiga pro langą išvysta veidą ir pamano, kad juos kažkas stebi, tačiau tai pasirodo esantis tik nulipdytas aukštas sniego senis. Šios scenos reikšmė paaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje.

     Pagrindinis veiksmas plėtojasi 2004 metais. Detektyvas Haris Hūlė tiria dvi neseniai įvykdytas žmogžudystes Oslo apylinkėse. Ankstesnių mokymų FTB metu įgyta patirtis paskatina jį ieškoti ryšio tarp šių dviejų bylų. Jis atranda du panašumus – abi aukos buvo ištekėjusios moterys, turinčios vaikų, ir abiejų žmogžudysčių vietoje buvo rastas sniego senis.

     Peržiūrinėdamas neištirtų žmogžudysčių, įvykdytų per pastarąjį dešimtmetį, bylas, Haris supranta pagaliau minantis ant kulnų serijiniam žudikui, nes per šį laikotarpį panašiomis aplinkybėmis be žinios dingo ir manomai buvo pagrobtos ar nužudytos vienuolika moterų. Beveik visos aukos dingo iškritus pirmajam sniegui ir netoliese kažkas nulipdydavo sniego senį, tačiau pastaroji aplinkybė būdavo ignoruojama ankstesnių tyrėjų.

     Haris ir jo komanda (taip pat ir neseniai iš Bergeno policijos departamento į Oslą perkelta detektyvė Katrina Brat) atskleidžia asmenį, kuris vienaip ar kitaip susijęs su pastarosiomis dienomis dingusiomis moterimis. Tai plastikos chirurgas, kurio klinikoje lankėsi abi aukos su savo vaikais. Vos tik Haris nusprendžia, kad gydytojas ir yra Sniego senis, jis randamas negyvas. Iš pažiūros ši mirtis atrodo kaip savižudybė, tačiau išsamus tyrimas parodo, kad vyras buvo nužudytas. Nelieka abejonių, kad tai tikrojo serijinio žudiko darbas.

     Naujokės detektyvės atsiradimas nėra nereikšmingas įvykis. Dirbdami kartu – Haris ir Katrina – pradeda jausti vienas kitam simpatiją. Anksčiau Haris vengdavo bet kokių artimų santykių su kolegėmis, bet ši moteris jį išties traukia, nors jam ir pavyksta užgniaužti savo jausmus. Tačiau tai ne vien seksualinė trauka, Haris įžvelgia joje giminigą sielą – ji puiki detektyvė, pastebinti mažiausias detales ir gebanti atrasti tarp jų sąryšius. Be to, ji turi tokią pačią beprotišką maniją darbui, kaip ir jis. Būtent dėl šio apsėdimo jį paliko jo buvusi mergina Rakelė.

     Nepaisant to, kad Rakelė nusprendė nutraukti ryšius su Hariu ir netgi sutiko puikų vyrą, už kurio žada greitai ištekėti, ji negali nepaisyti savo jausmų savo buvusiam mylimajam. Viešumoje ji palaiko draugiškus santykius su Hariu, o slapčia ateina pas jį į namus, nors paskui ir kaltina save už neištikimybę naujam sužadėtiniui ir kiekvieną kartą sako, kad tai buvo paskutinis kartas. Tarp Rakelės sūnaus Olego ir Hario per visus jų draugystės metus taip pat užsimezgęs tvirtas ryšys ir ji leidžia jiems matytis, kad šis nenutrūktų.

     Netikėtai paaiškėja aplinkybė, jog vienos dingusios aukos vyras nėra tikrasis jos sūnaus tėvas. Haris pradeda įtarti, kad tai galėtų būti reikšmingas pagrobimų motyvas, todėl imasi bendradarbiauti su Teismo medicinos tyrimų centro specialistais, tiriant ir kitų aukų vaikų ir vyrų DNR.

     Kaip ir dera geram detektyvui, skaitant paskutinius šimtą jo puslapių link galutinės atomazgos, tenka bent kelis kartus žioptelėti iš netikėtumo. Tikrasis Sniego senis visą laiką buvo visai šalia Hario, arčiau, nei buvo galima numanyti.

Ieva Belickienė, www.keturivejai.lt

     „Ir išėjo į pasaulį laimės ieškoti...“ – daugeliui puikiai pažįstamas motyvas iš vaikystės pasakų. Dvelkia laisve, nuotykiais, viltimi, jog pavyks rasti savąjį raktą į tą išsvajotąjį „ilgai ir laimingai“. „Taip tik pasakose ir tebūna“, – skeptiškai burbtelėtų ne vienas. Pasakose, o ne šioje įsipareigojimų ir stereotipų supančiotoje realybėje. Įsipareigojimų šeimai, darbdaviui, bendruomenei, valstybei. Stereotipų, kaip turi elgtis suaugęs žmogus, kokius vaidmenis turi prisiimti visuomenėje, kad „pritaptų“, kad būtų toks kaip visi, žodžiu, „normalus“. 

     O kas yra „normalu“? Sėdėti nuo 8 iki 17 val. darbe, kuris tave tikrąją to žodžio prasme smaugte smauge, rodos, dusina, tačiau leidžia apmokėti sąskaitas? „Normalu“ ramiai gyventi vienoje vietoje, nes tai garantuoja „stabilumą“, nes esi „kažkas“? O jeigu nuo to buvimo „kažkuo“ tave jau pykina, nes būdamas „kažkuo“ nesi savimi? Ir lieka vienintelė išeitis – pabėgti. Nuo savęs tokio, kokį susikūrei, bet kokiu nebenori būti.  Neatsakinga, rizikinga, trapu? Bet taip vilioja.

     Šiai pagundai neatsispyrė kanadietis Jean Beliveau, žmogus, kurį ėmė spausti jo paties pasistatytos sienos. Jis pasiryžo sugriauti tą „tvirtą pagrindą“ ir leistis į didžiausią savo gyvenimo kelionę po pasaulį ir po savo paties vidų. Keliautojas tikėjosi ne tik pažinsiąs svetimus kraštus, kultūras, tautas, požiūrius, tačiau per santykį su nauja patirtimi išbandysiąs save kaip žmogų ir atrasiąs atsakymus į bendruosius egzistencijos klausimus: „Kas aš esu? Kuo noriu būti? Kokia šio gyvenimo prasmė?“

     Pažinties su plačiuoju pasauliu ir savęs ieškojimų rezultatas – 75 500 nueitų kilometrų, kaina – 11 gyvenimo metų toli nuo namų ir 54 poros sunešiotų batų. Tačiau savo gyvenimo nuotykiui ir neįprastai patirčiai neužteko paaukoti vien nemažą dalį savo asmeninio laiko. Kai tėvynėje lieka artimiausi tavo žmonės, tu paaukoji akimirkas, kurias galėjai praleisti su jais. Tie išskirtiniai, trumpučiai, tačiau tokie svarbūs gyvenimo momentai, kaip pirmieji anūkės žingsniai ar paskutinės minutės su mirštančiu tėvu...

     Tačiau gyvenimas nenuspėjamas, sunku viską kruopščiai pasverti ir įvertinti, todėl kartais tenka rizikuoti tam, kad atrastum sielos pilnatvę. J. Beliveau ryžtas ir drąsa nenuėjo perniek – apkeliavęs 6 žemynus, jis padarė tiek atradimų, įgijo tiek naujų draugų, tapo daugybės smagių, o kartais ir pavojingų situacijų dalyviu, kad būtų buvusi tikra nuodėmė įdomiausių savo nuotykių ir potyrių nesuguldyti į dienoraštį. Taip gimė jo didelio populiarumo sulaukusi knyga „Pėsčiomis aplink pasaulį“. 

     Tai knyga, kuriai netrūksta emocijų. Lengvu stiliumi aprašyti nutikimai aplankytose šalyse verčia vienu metu žavėtis vietinių gyventojų dosnumu, čia pat stebėtis keistais jų įpročiais, piktintis absurdiškais įstatymais, juoktis iš kurioziškų situacijų ar braukti ašarą po trumpų keliautojo susitikimų su šeima. 

     Tačiau ši knyga – daugiau nei kelionių prisiminimai. Tai žmogaus tobulėjimo, asmenybės virsmo, vidinių atradimų ir įžvalgų fiksatorius, nustebinsiantis, kokius išgyvenimus patiria žmogus, atskirtas nuo artimųjų ir kiekvieną dieną pasitinkantis kaip nežinomybę. Nežinomybę, galiausiai virtusia neįkainojama patirtimi ir žinojimu – dabar jau nebebus taip, kaip buvo anksčiau. Viskas bus daug geriau.

Gražvilė Lukoševičiūtė

     Ar girdėjote seną kinų istoriją apie vienintelį karpį, kuris, peršokęs užtvanką, virto drakonu? Ne? Tuomet šaukiu iš tribūnos, kad Undinės Radzevičiūtės knyga „Žuvys ir drakonai“ (2013) yra ta knyga, kurioje būtent šią filosofiškai nuteikiančią istoriją surasite. Turiu pripažinti, kad tai viena iš nedaugelio pastarojo dešimtmečio lietuvių rašytojų kūrinių, kurį verta turėti ir savo namų bibliotekos lentynoje. Ne dėl žuvų. Bent jau dėl drakonų (ką jau čia, prijaučiu tiems drakonams, kinų kultūroje simbolizuojantiems jėgą ir sėkmę).

     Knygoje susipina dvi pagrindinės siužetinės linijos. Pirmoji, kuria pradedamas pasakojimas ir tarsi užduodanti toną visai knygai, yra apie XVIII amžiaus Cingų dinastijos valdomą Kiniją bei jėzuito tėvo Džiuzepės Kastiljonės bandymą kinų tautą atversti į krikščionišką tikėjimą bei apie tėvo pastangas įdiegti Vakarų pasaulio požiūrį Rytų poliui priklausančios valstybės žmonėms. Per tapybą ir meną jėzuitas bando prabilti į patį imperatorių, kurio per savo misijos metus dar nėra akyse regėjęs, idant įgytų jo prielankumą. Tačiau šis imperatorius taip ir nepasirodo asmeniškai dailininkui, o vėliau sekanti valdovų kaita ir imperatoriaus malonės laukimas Kastiljonei užtrunka nei daug, nei mažai – pusę amžiaus.

     Per tėvo Kastiljonės pasakojimo liniją atskleidžiamos ir kitos visų laikų problemos: žmogaus kova su savimi, žemiškosios pagundos ir tikėjimo išbandymas, gimtinės ilgesys, kultūros skleidimas per meną, taip pat nušviečiamos ir šio amžiaus aktualijos, valdžios pasikeitimas jėzuitų ordine bei šių permainų įtaka ordinui Europos mastu. Ypač akivaizdus Vakarų ir Rytų sandūros motyvas, šių pasaulių filosofijos ir požiūrio sankirtos taškas tampa viena pagrindinių temų knygoje.

     Jei pirmoje siužetinėje linijoje beveik išskirtinai visur veikia vyrai, tai lyg atsvara tam antroje dalyje visos veikėjos – moterys. Trijų kartų, arba keturių moterų, gyvenimas senamiesčio bute, kurio kaimynystėje yra įsikūręs kinų restoranas, kartais atrodo kaip absurdo teatras, kurį bestebėdamas čia juokiesi, čia susimąstai apie vienos iš veikėjų išsakytą taiklią mintį ar klausi, kodėl ji taip pasielgė. Pats butas šioje siužetinėje linijoje yra tarsi veikiantis personažas – jis gyvas, turintis istoriją ir nuolat ją pasakojantis detalėmis. Jame atrasi tų pačių kinų kultūros simbolių, pavyzdžiui, paveikslas.

     Mama Nora, erotinių romanų rašytoja, jos dukros Miki (iš tiesų Nika), jauniausia dukra, nuolat pramušta galva apie verslo planus ir pelno siekimą,  Šaša (iš tiesų Aleksandra) – protinga, santūri ir nemėgstanti daugžodžiauti, „išgrūsta“ iš doktorantūros vyresnioji dukra bei Senelė Amigorena (jei būsime tikslūs, tai Amigorena Evangelista Bizantija, pastaroji yra pavardė), nuolat sėdinti po savo lempa – raudonu toršeru – ir rašanti laiškus policijai bei „iš matymo“ pažįstamiems draugams į Prancūziją (vienas tokių draugų Gerardas Depardieu) arba pro langą skaičiuojanti kinus – yra be galo ryškūs, charakteringi veikėjai, kokius, tiesą sakant, lietuvių literatūroje seniai teko sutikti. Šioje siužetinėje linijoje lyg ir stebime veidrodžio efektą, tai yra čia Rytai bando rasti kelią į Vakarus. Ir gana sėkmingai. Knygos anotacijos mintis čia daugiau nei tinkama: „[knyga] ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume“. Ar ne tiesa?

     Atvirai kalbant, Senelė Amigorena – mano favoritas šioje istorijoje! Ji tampa moterų linijos ašimi, aplink kurią konstruojamas pasakojimas. Ji jungia kartas, provokuoja situacijas, o kai jos nebeliko, kaip skaitytoja, pristigau azarto versti puslapį po puslapio, nors tikrai paskutinio puslapio sulaukiau be kančių.

     Apie turinio formą. Būtent moterų pasakojime skaitytojas vaizdą mato per lakoniškus, bet šitiek prasmės nešančius dialogus! Čia jau teks skaityti ir tarp eilučių. Tokį dialogų pateikimo stilių U. Radzevičiūtės knygoje „Žuvys ir drakonai“ pradėta lyginti su kapojimusi kardais, tačiau, anot autorės, jei taip ir atrodo, tai tuomet nėra jokio tikslo sužeisti, tai tik tam, kad sukeltų žiūrovui (autorė savo skaitytoją mato kaip žiūrovą!) vizualinį malonumą.

     Šie šykštūs žodžių dialogai knygoje panaudoti autorės apgalvotai. Viename interviu kultūros savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“ U. Radzevičiūtė pasakoja, kaip atsirado būtent tokia dialogų forma: „Tiesiog norėjau pasitikrinti, kiek turiu jėgų ir sugebėjimų rašyti dialogus. Kaip jau kartą minėjau, kažkada bandydama perprasti dzen dialogą supratau, kad vakarietiškame dialoge pašnekovas įveikiamas argumentais, o dzen dialoge – reakcijos greičiu. Šioje knygos dalyje mano tikslas buvo parašyti vakarietišką dialogą, paremtą dzen (arba čan, kadangi kalbame apie Kiniją) dialogo principais.“

     Atrodytų, kaip sudėtinga sekti dvi vietos ir laiko atsietas istorijas viename ir nepradėti painioti veikėjų, dialogų, detalių. Nesu tikra, ar pati autorė pasiūlė šį paprastą, bet genialų sprendimą, ar tai leidyklos nuopelnas, bet abi istorijos atskirtos šriftais. Štai istoriją apie tėvą Kastiljonę ir jo gyvenimą bei darbą Kinijoje skaitai šriftu, primenančiu spausdinimo mašinėlės šriftą. Tuo tarpu šiuolaikinė istorija apie keturių moterų bendrą gyvenimą miesto (kuris labai primena Vilnių, nors knygoje nėra įvardijamas) bute rašomas tradiciniu „Times New Roman“. Tad klausiantys savęs, ar nepradės painioti istorijų, galite lengviau atsikvėpti – nemanau. Kitas būdas – skaityti dvi istorijas atskirai, tai yra pagal šriftą atsirinkus pirma perskaityti vieną, paskui kitą. Tačiau, atkreipiu dėmesį, jos smulkiomis detalėmis ir užuominomis viena kitą papildo, tik skaitydamas iš eilės knygos finale pamatai abi istorijas tikroje šviesoje. Autorės teigimu, toks skirtingų šriftų parinkimas – iš anksto apgalvotas, nes netinkamas šriftas sukelia net fizinį skausmą.

     „Žuvys ir drakonai“, vos pasirodžiusi knygynų lentynose, dar kvepianti dažais, greitai tapo pretendente į geriausios 2013 metų lietuviškos knygos suaugusiems titulą. Ir iš tiesų ši knyga rinkimuose buvo TOP penketuke, iš kurio ir buvo renkama nugalėtoja, o ja, beje, tapo Andriaus Tapino „Vilko valanda“. U. Radzevičiūtės knyga išsiskyrė ne tik savo turiniu (dviem siužetinėmis linijomis viename pasakojime), bet ir pateikimo forma, trumpi dialogai, tarsi kino juosta lekiantys pro akis, tačiau, ko gero, svarbiausias šioje knygoje man patikęs dalykas, kad tai viena iš kelių lietuvių rašytojų knygų, kurią galima versti į užsienio kalbas ir statyti lygia greta lentynoje su kitais šiuolaikiniais pasaulio autoriais. Pripažinkime, dažna lietuvio autoriaus istorija glaudžiai susijusi vieta, laiku ar erdve bei veikėjų paveikslais su Lietuvos istorija, kitaip tariant, kontekstu, kurį skaitytojas turi išmanyti. Todėl U. Radzevičiūtės nutolimas nuo lietuvių literatūros tradicijos leidžia užsieniečiui skaityti lietuvišką knygą ir nepadėti jos į šalį vien dėl to, kad mažų mažiausiai nesupranta užuominų į Lietuvos istorinę ir kultūrinę praeitį.

Pripažįstu, „Žuvys ir drakonai“ – mano 2014 metų knyga-atradimas!

     Tūkstančiai žmonių pasaulyje tikina išgyvenę būseną, vadinamą „patirtimi atsidūrus arti mirties“. Tai nutinka tam tikrai daliai pacientų, dėl ligų ar traumų panirusių į komą ir vėliau iš jos pabudusių. Bet mokslininkai ir medikai vieningai tvirtina – visa tai, ką šie žmonės tiki regėję, yra neįmanoma. 

     Kadaise gydytojas Ebenas Alexanderis taip pat priklausė tokiems skeptikams. Ilgametę patirtį turintis neurochirurgas buvo įsitikinęs, kad tokie patyrimai yra ne kas kita, kaip tik fantazijos, kurias sukuria mūsų smegenys, patyrusios didžiulį stresą. Tačiau DANGUS turėjo savo versiją ir nusprendė apie ją informuoti patį Ebeną. 

     Visai netikėtai gydytoją užklupo reta liga, panardinusi jį į gilią komą. Nuo tada kiekviena ligoninės patale praleista diena negailestingai silpnino gydytojo kūną, tuo pat metu turtindama jo dvasią naujais, niekada neišgyventais potyriais. Ir staiga viskas, ką iki tol neigė egzistuojant, tapo daugiau nei tikra. 

     Nors gydytojo būklė vilčių neteikė, jis grįžo į šį pasaulį. Ir galbūt tai galėtume laikyti medicininiu stebuklu, tačiau tikrasis stebuklas glūdi kur kas giliau. Ligai sukausčius E. Aleksanderio kūną, jo siela, lydima angeliškos būtybės, pradėjo kelionę už šio pasaulio ribų tam, kad išgyventų kitokią egzistencijos formą.

     Ne, ši istorija tikrai nėra fantastinis romanas. Pats gydytojas anksčiau nieku gyvu nebūtų susiejęs savo neurologinių žinių su bet kokiais dvasiniais motyvais. Tačiau šiandien Ebenas mąsto visiškai kitaip – netikėtas gyvenimo iššūkis leido jam atitrūkti nuo realaus pasaulio ir pažinti tai, kas slypi už mūsų suvokimo ribų. Šia neįkainojama patirtimi ir užplūdusia vidine ramybe E. Aleksanderis siekia pasidalyti su visais. 

     Gydytojas kruopščiai dėlioja realaus gyvenimo epizodus, periodiškai įterpdamas vaizdus, kuriuos regėjo kelionėje anapus, kai jo siela apleido sergantį kūną. Pasirodo, šie du skirtingose dimensijose išsidėstę pasauliai yra tampriai susiję. Savo ankstesnio gyvenimo vingiuose E. Aleksanderis ieško paaiškinimo tam, kas įvyko, galiausiai suprasdamas – šitoks „dangaus įrodymas“ pasiekia žmogų neatsitiktinai. Tai tam tikra gyvenimo pamoka, kurią jam reikia išmokti.

     Istorija, kurią savo knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“ pasakoja pats Ebenas Aleksanderis, įspūdinga nepriklausomai nuo to, kam teko ją patirti. Visgi netikėtumo prieskonį jai suteikia faktas, kad tai nutiko būtent gydytojui, tikėjusiam, kad viskas, kas vyksta žmogaus sąmonėje, turi moksliškai pagrįstą paaiškinimą. Ir kas išdrįstų tai paneigti?

Gražvilė Lukoševičiūtė

Maištininko memuarai arba kokia laisvės kaina Kuboje?

     Kokia yra rašytojo laisvės kaina? O kiek kainuoja žmogaus laisvė pasirinkti būti kitokiam? Šiandien, rodos, gyvename demokratiškame ir liberalių pažiūrų krašte, kur žodis yra laisvas, o žmogus turi pasirinkimo teisę, todėl labai retai užduodame sau šiuos klausimus. Tačiau 1943 metais Orientės provincijoje (Kuba) prasidėjusi berniuko, vardu Reinaldas, istorija pasakoja apie tikrąją ne tik žmogaus minties, pasirinkimo, seksualinę bei kūrybos laisvės kainą, paskelbtą komunistinio režimo, bet ir begalinį žmogaus tikėjimą geresniu rytojumi.

     Kubos rašytojo ir poeto Reinaldo Areno (1943-1990) autobiografiniame romane „Kai ateis naktis“ Fidelio Kastro valdoma Kuba kaip ant delno – tokia, kokia ji yra iš tiesų, nepagražinta jos kasdienybė, kitaminčių ir neištikimųjų režimui sekimas bei persekiojimas, draugai, virtę išdavikais ir priešais. Galima būtų vardinti ir vardinti. Tačiau R. Arenas subtiliai mažuose dalykuose, kaip antai, jo senelės, primenančios ilgaamžę Ursulą iš G. G. Markeso romano „Šimtas metų vienatvės“, portretas ar Kubos gamta vaizduojami magiškai. Tas pats smėlio valgymo motyvas šiek tiek primena G. G. Markeso magiškąjį realizmą.

„Kai ateis naktis“, mano supratimu, nėra labai tinkamas knygos pavadinimo vertimas. Mat kubietis pavadinimą savo autobiografijai sugalvojo besislapstydamas Lenino parke, kuomet į draugo atneštą sąsiuvinį pradėjo rašyti savo prisiminimus, kurie paprastai ant popieriaus nuguldavo prieš sutemas. Angliškasis pavadinimas „Before Night Falls“ bei ispaniškasis „Antes que anochezca“ verstinas į „Prieš sutemas“, kaip, beje, savo autobiografiją pavadino ir pats R. Arenas. Tačiau kodėl pasirinktas kitas vertimas, galime tik diskutuoti.

     R. Areno gyvenimo manifestas, išleistas jau po rašytojo savižudybės 1990 metais New Yorke, yra daugiasluoksnis pasakojimas, todėl kalbėti apie jį kaip apie paprastą romaną tiesiog neįmanoma. Atsivertus vis naują knygos skyrių, skaitytoją pasitinka ryškūs R. Areno gyvenimo epizodai, išgyvenimai, aštri Kubos autoritarinio režimo kritika, nors būdamas paauglys Reinaldas buvo susižavėjęs F. Kastro Cuba Libre vizija ir netgi įsitraukęs į revoliucionierių gretas.

     Kiekvienas, skaitantis šį autobiografinį romaną, matys skirtingus dalykus. Kad ir R. Areno įsitraukimas į homoseksualų subkultūrą bei ypatingai atviras pasakojimas apie homoseksualų tarpusavio santykius, seksą viešuosiuose paplūdimių tualetuose ar maudynių metu jūroje gali versti kartais pasijusti, kaip rašė Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa, nepatogiai, lyg būtum įsibrovėlis stebėtojas intymioje scenoje. Tačiau pasakojimo sudarytas pirmas įspūdis, kad Kuba esą yra išskirtinai homoseksualų, valdomų aistrų ir geismo, kraštas (mat net vedę vyrai čia linkę į seksualinius nuotykius su kitais vyrais) kinta.

     Skaitydama R. Areno prisiminimus, istoriją regėjau kaip triptiką. Pirmiausia rašytojo kūrybinė laisvė – kritikuojantiems Kastro režimą ir dvejojantiems jo revoliucijos teisingumu nelieka vietos Kubos rašytojų panteone – UNEAC (Kubos Rašytojų ir Menininkų Nacionalinė Sąjunga). R. Areno kūriniai niekada nebuvo išleisti gimtojoje Kuboje, kurios net ir gyvendamas išeivijoje labai ilgėjosi, tačiau per turistus, vėliau tapusius Reinaldo draugais, Margaritą ir Chorchę, panašiai kaip ir Lietuvos pogrindinė spauda tuo laikotarpiu, buvo išvežti svetur, į Prancūziją, kur ir išleisti. Štai romaną „Vėl jūra“ („Otra vez el mar“) R. Arenui teko nuo pradžių iki pabaigos perrašyti triskart – nes pirmuosius du egzempliorius po kratų Reinaldo bute buvo konfiskavusi Kubos valdžia.

    Kubos politinė situacija, apgaubta melo, propagandos, išdavysčių skraiste, nušviečiama ne hiperbolizuojant, tačiau realistiškai ir emocionaliai. Iškeliami į paviršių gyvenimo kalėjimuose sunkumai, kalinių hierarchija, vidinės taisyklės, žmogaus psichologinė drama, balansavimas ant gyvybės ir mirties lyno. Tačiau visi emociškai sunkūs epizodai aprašyti gana skaidriai, nepaliekant vietos gailesčiui ar juo labiau savigraužai. Todėl R. Areno autobiografiją galima būtų vadinti ir autoriaus psichologiniu portretu, o jis ryškus ir iškalbingas. 

     Ir trečioji dalis – seksualinė žmogaus laisvė ir teisės pasirinkti varžymas. Tiesa, ši dalis asmeniškai man suvaidino vien spalvingą ir dinamišką fono vaidmenį R. Areno istorijoje, tačiau, diskutuojant apie šią knygą su skaičiusiais, kitiems skaitytojams R. Areno seksualiniai santykiai tapo pirmaplaniais. Ką gi, kiekvienas juk mato iš savo varpinės, todėl nieko keista, kad skirtingai.

     Paskutinėse knygos eilutėse rašytojas siunčia pareiškimą, paskutinį savo laisvą žodį: „Kubiečius tremtinius ir Salos gyventojus noriu padrąsinti tęsti kovą už laisvę. Siunčiu šią žinią – ne pralaimėjimo, o kovos ir vilties žinią. Kuba bus laisva. Aš jau laisvas.“

     R. Areno autobiografinis romanas yra asmens revoliucija prieš sistemą, kuomet pasirinktas, anot Napoleono, baisiausias ginklas – žodis. Ko gero, tik labai stiprų stuburą turintis žmogus gali tiek kartų parklupdytas, kaskart atsitiesti vis stipresnis. Taip ir nepalaužtas režimo.

Post Scriptum

     Neretai, perskaičiusi knygą, ieškau, ar yra jos ekranizacija. Visada smalsu pamatyti, kaip tą kūrinį suprato ir interpretavo vaizdo meistrai. „Before Night Falls“ – ne išimtis. Režisieriaus Juliano Schnabelio 2000 metais sukurtas filmas pernelyg nuo knygos puslapių neatitolo, tačiau pabaiga visgi ne tokia. Susidaro įspūdis, kad visgi AIDS sergantis kubietis nenusižudė savo bute Manhatene, bet buvo nužudytas (rašytojo prašymu) jo draugo Lazaro.

     Juostoje Kubos rašytoją Reinaldą Areną įkūnyja ispanų aktorius Javieras Bardemas, išties puikiai atlikęs pagrindinį vaidmenį. J. Bardemas  tapo pirmuoju ispanu, nominuotu Oskarui Geriausio aktoriaus (The Best Actor) kategorijoje. Deja, statulėlės negavo.

     Visgi ekranizacija man patiko, tačiau ieškantiems lengvo vakaro kąsnelio šis filmas nevykęs pasirinkimas. Atidumo prireiks, ypač jei ketinate žiūrėti neskaitę autobiografijos. 

     Būna knygų, kurias skaitai be galo ilgai, prisiriši prie jų, susibičiuliauji, nešiojiesi visur su savimi, glostai, čiupinėji ir atrodo, kad tai truks visą amžinybę. Ar priskirčiau šiai kategorijai Džeromo Deivido Selindžerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“? Tikrai ne. Tai – viena iš tų knygų, kurias perskaitai vienu kvėptelėjimu, bet kurios, nepaisant to, giliai įsirėžia į sąmonę ir nori nenori palieka ten pėdsakus. Atrodo, viršelis paprastas, niekuo neypatingas, nepagražintas jokiomis iliustracijomis. Pagal jį beveik neįmanoma atspėti koks pasakojimas slypi. Ir iš tiesų, mane labai nustebino netikėtas knygos turinys ir neįprastas jo pateikimas.

     Istorija sukasi apie šešiolikmetį vaikiną Houldeną Kolfildą. Šis personažas nėra pavyzdingas paauglys – jis meluoja tėvams, maištauja, ir netgi yra išmetamas iš mokyklos. Tačiau vaikinas vis tiek išlieka atviras sau ir kitiems. Jis turi neįprastą požiūrį į gyvenimą, savitą vertybių sistemą. Houldenui visi bendraamžiai atrodo „nuobodūs tipai arba pasipūtę dabitos“, o suaugusieji – „pernelyg atsidavę darbui ir korporacijoms“. Tuo tarpu pats Houldenas giliai širdyje jaučiasi vienišas ir nesuprastas, tačiau kartu ir piktas. Mane žavi, kad jis netrokšta tapti ypatingu, aukštumas pasiekusiu žmogumi, priklausančiu tam tikram visuomenės sluoksniui. Jis tenori saugoti vaikus, žaidžiančius rugiuose prie bedugnės. Houldeną galime gerbti už tai, kad jis nėra paviršutiniškas jaunuolis, kad nė nemano taikstytis su veidmainiavimu ir neteisybe. Būtent dėl to jis metė vieną iš mokyklų. Taip vėl išryškėja maištingoji vaikino pusė. Romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie pasakotojo išgyvenimų, leidžia į viską pažvelgti jo akimis. Turbūt vienas įdomiausių kūrinio aspektų – neliteratūrinė kalba. Ji atsiskleidžia jau pačioje knygos pradžioje: „Jeigu jūs tikrai norite pasiklausyti mano pasakojimo, tai visų pirma turbūt norėsit sužinot, kur aš gimiau ir kaip praleidau savo sumautą vaikystę, ir ką veikė mano tėvai, kai manęs dar nebuvo, ir visą kitą koperfildišką šlamštą, bet supraskit, neturiu ūpo kapstytis po tuos niekus.“ Kalbininkai teigia, jog šioje knygoje per daug žargono ir keiksmažodžių, neva jie rodo nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. Tačiau aš taip nemanau. Šie „kalbos parazitai“ kūriniui suteikia gyvumo, natūralumo.

     Primą kartą šis romanas JAV išleistas 1951 m. Kūrinys, iš pradžių skirtas suaugusiems skaitytojams, susilaukė didžiulio pasisekimo jaunimo tarpe. Šiuo metu knyga „Rugiuose prie bedugnės“ labai dažnai įtraukiama į mokyklų ugdymo programas. Ji išversta į daugelį pasaulio kalbų, kasmet parduodama virš 250 tūkstančių egzempliorių. Daugelis literatūros kritikų šį romaną vertiną kaip vieną geriausių XX amžiaus kūrinių. Jis patenka į Le Monde amžiaus knygų sąrašą.

     J.D. Selindžeris „sudrebino“ populiariąją to meto literatūrą. Dabar irgi daug rašytojų stengiasi atskleisti paauglio mąstymą, tačiau visgi „Rugiuose prie bedugnės“ yra neginčijamai geriausias romanas, suteikęs pamatą vėlesniems panašaus pobūdžio kūriniams.

Gabija S.

     Meniškas knygos pavadinimas neturėtų jūsų suklaidinti – tai jokiu būdu nėra koks dramatiškas meilės romanas. Ši knyga apskritai nepriklauso grožinei literatūrai. Knygos autorė Katherine Boo – žurnalistė, apdovanota prestižine Pulitzerio premija, trejus metus gyvenusi Mumbajuje ir fiksavusi vieno miesto lūšnyno – Anavadžio – žmonių buitį, darbus, siekius, konfliktus, džiaugsmus ir nelaimes. Visi jos įspudžiai, perteikti menišku ir lengvu rašymo stiliumi, sugulė į knygą „Amžiams atskirti nuo grožio“. Nei vienas knygoje aprašytas žmogus nėra išgalvotas. Tai šią knygą daro vertinga socialine ir kultūrine prasme – skaitytojas supažindinimas su skaudžia realybe, kurioje gyvena šių dienų vargingiausias Indijos visuomenės sluoksnis.

     Kiekvienas knygos skyrius perteikia atskiro lūšnyno gyventojo gyvenimą, supažindina su jo istorija, likimu... Vieni jų sunkiai dirba, kiti, išsikovoję teisę mokytis, užimti aukštesnes pareigas, žingsnis po žingsnio juda šviesesnio gyvenimo link. Tačiau visus juos jungia viena lemtis – gyventi turtų ir prabangos šešėlyje, lūšnyne, kuris įsikūręs prašmatnių viešbučių kaimynystėje. Iš čia ir knygos pavadinimas – „Amžiams atskirti nuo grožio“ – lyg nuosprendis, pabrėžiantis skurdžią lūšnyno gyventojų kasdienybę.

     Didelį dėmesį autorė skiria jauniems žmonėms, pavaizduodama sunkią jų būtį, nuolatinę kovą už galimybę gyventi geriau, už svajonę būti laisvam. Laisvam nuo likimo primesto nepritekliaus, ligų, nelaimių, sunkiai pakeliamų pareigų. Centrinis įvykis – lūšnyno gyventojos Vienakojės Fatimos pasidegimas – aplink kurį konstruojamas visas pasakojimas, pabrėžia, su kuo tenka susidurti teisingumo trokštantiems Indijos žmonėms – tai melo ir korupcijos klestėjimas. Čia už galimybę įrodyti savo nekaltumą turi atiduoti viską ką turi: paskutinius pingus, sveikatą ir ramybę. Skaitydamas neretai stabteli ir paklausi: ar taip iš tiesų gali būti XXI amžiuje? Koks dar negailestingas gali būti likimas šiems žmonėms?

     Tačiau ne viskas taip pilka ir persmelkta skausmo. Kiekviena, net mažiausia, balsu išsakyta ar viduje nutylėta lūšnyno gyventojo svajonė įpučia vilties tiek pasakojimui, tiek aprašomų žmonių gyvenimams, priverčia tikėti, jog gyvenime yra šviesos, kuri veda pirmyn. Daugelis šios knygos herojų ją rado ir beatodairiškai jos siekia.

     Talentinga rašytoja meniškai turtinga kalba perteikia istoriją taip, kad visiškai išvengtų dokumentiškumo. Pasakojimas stebina savo psichologiniu svoriu – autorė skrupulingai aprašo, ką jaučia šie žmonės, kaip išgyvena jiems tenkančias negandas ar laimėjimus, kaip priima susiklosčiusias situacijas, ko viliasi, apie ką svajoja. Dėl šio pasakojimą papildančio emocinio krūvio dažnas skaitytojas suabejotų istorijos tikrumu. Kaip patvirtins knygos gale, autorei reikėjo nemažai pasistengti, kad prakalbintų ir „prisijaukintų“ lūšnyno žmones. Tai neleidžia šios knygos laikyti sausu publicistiniu darbu. Todėl dauguma skaitytojų perskaitys ją ir mėgausis kaip romanu. Tačiau tikrai ne paprastu – jis ne tik nušvies padėtį Indijos visuomenėje, socialinės nelygybės atspindžius, praturtins kultūrines žinias, bet ir privers susimąstyti, kokie kartais turėtume būti dėkingi už tai, kad turime visas sąlygas siekti savo svajonės, bet ne visada tokia galimybe pasinaudojame.

Gražvilė Lukoševičiūtė

     Netikėtai bibliotekoje atrasta knyga „second life. GYVENIMAS TINKLE“ suintriguoja. Visų pirma dėl to, kad knygos pavadinime svetimos kalbos frazė, o autorė, rodos, kažkuo susijusi su Lietuva. Užkabina. 

     Šiek tiek pašniukštinėjus internete atrandu, kad rašytoja – bulgarė psichologė ir žurnalistė, jau išleidusi tris romanus, o išgarsėjo savo buvusio vyro lietuvio pavarde, bet juk ne tai svarbiausia. Pasirodo, autorė pati atliko socialinį eksperimentą ir šešiems mėnesiams tiesiogine žodžio prasme paniro į internetą ir socialinius tinklus. Vis dėlto, apie ką gi knyga?

     Pagrindinė romano veikėja – autorės alter ego –išsinuomoja butą, atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir panyra į pažinčių ir pokalbių svetaines. Virtualiame pasaulyje ji tampa kitu žmogumi, užsiregistruoja įvairiomis tapatybėmis ir veiksmas prasideda: pamažu mezgasi naujos pažintys, plečiasi virtualūs santykiai. Veikėja, kuri knygoje žinomaLiv_Christine slapyvardžiu net pati nepajaučia, kaip patenka į interneto spąstus ir gyvena nebe realųjį, bet virtualų gyvenimą, Tinklo pasaulyje. Dienos tampa naktimis, o naktys – dienomis. Visas pasaulis apsiverčia. Čia, ji pradeda nebejausti ribų, rodos, viskas tampa įmanoma, juk niekas iš tikrųjų nežino, nei kas tu esi, ar kaip atrodai...

     „Juk manoma, kad online flirtuoja tik socialiniai, emociniai ir visokie kitokie nesubrendėliai, neturintys kito gyvenimo ir nežinantys, kaip jį susikurti. Arba fiziškai nepatrauklūs vyrai ir moterys, kurie kibernetinėje erdvėje prisistato ir vaizduojasi esantys supermodeliai. Arba žmogystos, neatlaikančios žvilgsnio iš arti, tad joms reikia truputį pagyventi tinkle, dengiantis svetima, išgalvota ir absoliučiai neatitinkančia jų tikrosios tapatybės kauke. Nieko panašaus! Internete, kaip ir visur kitur, daryti temokame viena – būti savimi. Nors ir dengdamiesi visiškai kita tapatybe, netikromis nuotraukomis, svetimais vardais ir biografiniais duomenimis arba iš viso be jų.“

     Netikėtai ji susipažįsta su vaikinu, kuris patraukia jos dėmesį. Galbūt tai galimybė pradėti ką nors nauja? Tai įklampiną ją dar ilgesniam laikui. Betgi Liv_Christine, pasirodo, nėra jau tokia silpna ir pasiryžta sprukti iš virtualaus pasaulio, su savimi bandydama drauge išsitempti ir Tinkle jau ilgą laiką įstrigusį vaikiną, tačiau, rodos, jis ten „gyvena“ jau seniai. Kažin, ar jai tai pavyks?

     Šioje knygoje kuriama daug psichologinių paveikslų, nuolat vykstantis dialogas. Stengiamasi gvildenti žmonių, panirusių pažinčių svetainėse, socialiniuose tinkluose elgesį, į juos atvedusias problemas ir priežastis. Galbūt atradusi šią knygą tikėjausi kažko daugiau, labiau slypinčių atsakymų į klausimą, kas įkalina žmogų tuose tinkluose, jog retas randa išėjimą iš jų, tačiau to neradau, ar bent jau nepastebėjau. Tai greičiausiai turėtų atsakyti kiekvienas žmogus sau pačiam, kas jį ten „įkalina“.

     Bet vėlgi, skaitant knygą laikas neprailgs ir ją perskaitysit tikrai greitai, o gal net ir kažką išmoksit.

     Perskaičiau šiuolaikinio britų rašytojo Nick Hornby romaną “Kaip būti geru žmogumi“.

     Knygos puslapiuose nesidalijama receptais, o net ir neieškoma atsakymų į klausimą – kaip būti geru žmogumi ?  Čia, veikiausiai, gerumo tema skamba  leitmotyvu šiandienio susvetimėjusio pasaulio kontekste,  kurstydama individualius apmąstymus pasiūlytąja tema.

     Neabejotinai,  mes skiriame bloga nuo gero, deramą nuo netinkamo. Tik ar įmanoma visuomet vienodai (ir visiems lygiai) būti geru ?

     Gydytoja Keitė žino, o ir visad pabrėžia, kad ji YRA geras žmogus. Net gydytojos profesiją rinkosi sąmoningai, norėdama padėti žmonėms, o tai ir yra gerumo įrodymas.

     Kaip būti geram, tampa didesniu Keitės vyro rūpesčiu.  Sąmojingas, aštrialiežuvis, nuolatinės laikraščio skilties autorius kritikuoja ir pašiepia visus. Jo nepakantumo neišvengia nei visuotinai pripažinti talentai, nei vis dar visuomeniniu transportu  besinaudojantys senoliai. Natūralu, jog savo pykčio pasauliui tonusą, pikčiausio žmogaus titulu besididžiuojantis Deividas palaiko sau artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Natūralu, kad žmonai jis darosi vis labiau nepakenčiamas ir vieną dieną iš jos išgirsta pasiūlymą skirtis.

     Nick Hornby knygą dedikuoja Gill Hornby. Nežinodamas autoriaus pamanytum, jog ši knyga parašyta, remiantis  asmeniniais įdomios  moters dienoraščiais. Rašytojas kalba moters lūpomis ir (gal todėl ?)  į skaitymo malonumą įtraukia nuo pirmųjų eilučių.

     Savo šeimos išlikimo dilemą gydytoja Keitė sprendžia atvirai ir išmintingai.  Kruopščiai rankioja visus „už“ ir „prieš“, kol, galiausiai, atsidūrusi aklavietėje, tenori išgirsti „taip“ arba „ne“. Tenori , kad kas kitas nuspręstų, ką jai daryti su pairusia santuoka ir ji pasielgs, kaip liepta.

     Subtiliai rašytojo naudojamas jumoras leidžia pažvelgti į knygos heroję ne kaip į vienpusišką asmenybę, o į moterį, aktyviai ieškančią, drąsiai diskutuojančią su savuoju „aš“, blaiviai vertinančią save bei aplinką, atsakingą už savo mintis ir veiksmus.

     Kiek netikėtas savo elgsenos ir poelgių šuoliais šioje istorijoje yra Deivido personažas. Vieną rytą pademonstravęs atidą vaikams ir žmonai, pastaruosius vyras nemenkai apstulbina ir su kiekviena diena tai daro vis ženkliau. Naujas gerasis Deividas trikdo Keitę ir ji ne be pagrindo ima nuogąstauti, jog nebepažįsta žmogaus, su kuriuo gyvena.

     Buvęs „blogiukas“ neapsiriboja  gėrio bacilų dalybomis vien artimųjų rate. Jam,kartu su teigiamus pokyčius paskatinusiu naujuoju draugu rūpi kur kas globalesnės problemos.  O jos, aišku, gimsta ir visų pirma realizuojasi Deivido ir Keitės namuose, neša neabejotinas pasekmes, išmuša iš standartinio elgesio  jų pačių vaikus.

     Vienok, pakančioji Keitė net tai stengiasi atlaikyti ramiai ir didvyriškai.

     Patraukliai nupieštas save gerbiančios herojės portretas  verčia susimąstyti, kiek nuo vidinės moters – mamos – žmonos inteligencijos priklauso jos vaidmuo, svarba ir autoritetas šeimyninėje sąjungoje.

     Keitė, kaip ir daugelis moterų, nori gyventi gražų ir jos pačios žodžiais tariant – „sodrų“ gyvenimą. Ir ji kantriai ieško,  ir siekia to. Matydama, jog net žmogui, užsimojusiam išgelbėti visą pasaulį, yra  sudėtinga pamiršti nuoskaudas bei atleisti, Keitė įžvalgiai  pastebi : „juk iš tiesų labai lengva mylėti nepažįstamus (...) O sugebėti padoriai elgtis su žmogumi, su kuriuo drauge esi valgęs Kalėdų kalakutą – štai kur tikras stebuklas“ (289psl.).

     Knyga įrišta puikiai . Ji gali keliauti iš rankų į rankas. Nors britiškasis šios knygos variantas minkštais viršeliais atrodo jaukesnis ir savo apipavidalinimu labiau tinkamas lengvai skaitomam turiniui.

Jūratė Treinytė

     Šios knygos pagrindiniai veikėjai – keturiolikmečiai paaugliai, nusprendę pabėgti iš namų. Jų vardai Džema ir Taras. Jie iš namų pabėga ne tik todėl, jog yra įsimylėję, bet ir dėl šeimyninių priežasčių. Taras kentė tėvo smurtą, o Džema ieškojo nuotykių, ji nenorėjo taikstytis su tėvų taisyklėmis.        

     Pabėgę iš namų, jie yra be pastogės, maisto, pinigų, visiškai ant ledo ir dar svetimame mieste. Pamažu jie susiranda draugų, kurie jiems suteikia pastogę ir visą kitą, ko jiems trūko. Praėjus kelioms dienoms Džema nusprendžia paskambinti tėvams, ji bijo išgirsti tėvų balsą, bijo, kad jos neužgriaužtų sąžinė. Džemos netenkina gyvenimo sąlygos pas dabartinius draugus, tad ji susiranda kitų draugų. Tada ir prasideda tikras gatvės gyvenimas. Džema tampa prostitute, Taras pradeda vagiliauti ir galų gale įklimpsta į narkotikų liūną, iš kurio sunku išbristi.  

     Meilė užvaldo dažno paauglio širdį. Kai užklumpa meilė, negali protingai mąstyti. Didelės meilės vardan Taras ir Džema pasimyli. Taip pasijunta dar labiau suaugę, tačiau iš to nieko gero. Manau, kad tokie santykiai, kurie aprašomi knygoje yra labai geras pavyzdys šiuolaikiniam jaunimui. Šioje knygoje viskas nesibaigia pasimylėjus, o tik prasideda. Ši knyga atspindi gerąsias ir blogąsias gyvenimo prasmes. Man buvo keista tai, kad tėvai šioje knygoje yra lengvabūdžiai ir abejingi žmonės, nededantys jokių pastangų dėl vaikų. Knygoje netik supratau realų gyvenimą, bet ir suvokiau pagrindines paauglių problemas - rūkymą, narkotikus. Kai reikia pinigų, o jų neturi, imi pardavinėti save, lyg būtum koks bevertis daiktas, juo labiau, kai tau keturiolika ir tavo širdis jau kažkam priklauso. Tėvai tampa beverčiais žmonėmis, išleidusiais tave į gyvenimą,o draugai- tokių net nėra, nes iš draugų nevagiama, ir draugai turi padėti, o ne klampinti į narkotikų liūną.                  

     Draudžiamas vaisius visada saldus, o nepatirtas jausmas –vilioja, kad imi ir pasiduodi. Pasiduodi pagundai, ir dažnai pražūsti.      

     Amerikiečių rašytojo John‘o Green‘o knyga „Dėl Mūsų Likimo ir Žvaigždės Kaltos“ bene daugiausia liaupsių šiuo metu susilaukiantis kūrinys ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. „Dėl Mūsų Likimo ir Žvaigždės Kaltos“ yra tik antroji šio rašytojo knyga, išversta į lietuvių kalbą. Pirmoji yra iš serijos „Beveik Suaugę“ knyga „Aliaskos beieškant“.

     Ši antroji, iš pavadinimo sprendžiant, svajonėmis dvelkianti knyga narplioja dviejų paauglių problemas, pirmosios meilės žybsnius, o visų svarbiausia, kovą su vėžiu ir paties sergančiojo požiūrį į ligą. Nors atrodytų, kad šia tematika tiek filmų, tiek knygų pastaruoju metu yra daug sukurta, šis kūrinys yra stebėtinai kitoks, o ir įtraukia nepaprastai greitai.

Pagrindinė knygos herojė šešiolikmetė Heizelė serga skydliaukės vėžiu. Dėl to, kad retai išeina iš namų, daug tyso lovoje ir skaito vėl ir vėl tą pačią knygą bei galvoja apie mirtį, jos motina nusprendžia, kad Heizelei depresija. Norėdama, kad bent šiek tiek įsitrauktų į visuomenės gyvenimą, ją mama užrašo dalyvauti Savitarpio paramos grupės susitikimuose, kuriuose susitiktų su kitais paaugliais, sergančiais skirtingomis vėžio formomis. Po ilgo pasipriešinimo vieną trečiadienį, mergina verčiama tėvų, apsilanko paramos grupės susitikime. Ir šis trečiadienis pakeičia jos gyvenimą. Čia ji susitinka su Ogastu Votersu – vaikinu, bijančiu užmaršties. Nors Ogastas į susitikimą atėjo vien dėl to, kad paremtų savo draugą Aizeką, vaikinas nepaprastai susidomi Heizele, o ši – juo.

“Aš nusijuokiau. Jis papurtė galvą žiūrėdamas į mane.

-Kas yra? – paklausiau.

-Nieko.

-Ko taip žiūri?

Ogastas šyptelėjo.

-Todėl, kad esi gražuolė. Man patinka žiūrėti į gražius žmones, todėl neseniai nutariau nedrausti sau kuklių gyvenimo malonumų. – Aš tylėjau, Ogastas varė toliau: - Ypač kai prisimenu, ką taip maloniai pabrėžei: kad visa tai baigsis užmarštimi, ir taip toliau.“

     Netikėtai Heizelė ir Ogastas susibičiuliauja ir viena pagrindinių pokalbių temų tampa neaiški Heizelės mylimos knygos „Dievo rykštė“ baigtis, kuri jaunuolius paskatina susisiekti su knygos autoriumi ir išsiaiškinti istorijos pabaigą. Nuolatinis jų bendravimas, susitikimai paramos grupėje, telefoniniai pokalbiai įžiebia veikėjų širdyse meilę...

     Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knyga pateikia niekuo neišsiskiriančiė istoriją: du paaugliai susitinka, įsimyli, o vienas iš jų serga nepagydoma liga. Jau vien dėl to ašarą galinti išspausti istorija, tačiau kad ir kaip bebūtų, patys personažai ironiškai žvelgia į savo padėtį: vieni kitiems skaito atsisveikinimo kalbas, rengia laidotuvių repeticijas, prašo parašyti nekrologus. Kitaip tariant, nebijo lengvai pasišaipyti iš savo padėties. Iš tiesų, kas daugiau belieka? Tik gailėtis? O gailesčio jie nenori. Tuo ši knyga ir išsiskiria iš kitų panašių knygų: gyvu bendravimu, išraiškiomis frazėmis, ironija, ir žinoma, šiek tiek kitokia pirmąja meile.

„O, Heizele Greise, būtų didelė garbė, jei tu sudaužytum man širdį.“

     Tiesą sakant, šią knygą perskaičiau todėl, nes birželio mėnesį pasirodys filmas, sukurtas pagal ją. Ją ryte surijau pernakt. Gal dėl to kaltas ir ne itin sudėtingas siužetas, bet ir noras sužinoti, kuo viskas pasibaigs. Tai knyga, kurią skaitant galima vieną akimirką juoktis, o kitą – lieti ašaras.

     ŠVIESU. Pirmas į galvą šovęs epitetas, kuris taikliausiai apibūdina vidinę būseną, įsivyravusią perskaičius Kristinos Barnet knygą „Mano mažasis genijus“. Keista? Visai ne... Kodėl? Nes šia knyga nesiekiama visam pasauliui apverkti savo rūpesčių, nesėkmių ar ieškoti paguodos. Autorė nori pasidalyti savo gyvenimiškais atradimais ir įkvėpti. Įtikinti, kad viskas įmanoma, kol VILTIS GYVA.

     Taip, sužinoti, kad tavo vaikas serga, klaiku. Žinoti, kad liga jo neapleis visą gyvenimą – nepakeliama. Tad kur čia šviesa, kur čia viltis? Ogi tame, kaip šį gyvenimo išbandymą priima ir kaip su juo bando susidoroti tie, kuriems jis tenka. Kristina Barnet – moteris, kuriai likimas nebuvo dosnus: du sergantys vaikai, netikėtai užklupęs insultas, gaisras, nepriteklius, žlungančios svajonės... Tačiau ji – neįtikėtiną stiprybę ir begalinį optimizmą savyje nešiojantis žmogus. Būtent šios savybės padėjo Kristinai išgyventi visas gyvenime pasitaikiusias negandas.

     Viena iš jų – pirmagimiui Džeikobui diagnozuotas autizmas. Viskas, ko jauni tėvai tąkart galėjo tikėtis, buvo menka galimybė, jog paauglystėje jų sūnus sugebės pats užsirišti batraiščius. Kraupios prognozės... Tačiau Kristina nepriėmė šios diagnozės kaip galutinės ir neginčijamos, stojo prieš gydytojus, specialiuosius pedagogus ir net savo vyrą vardan to, kad jos vaikas turėtų normalų gyvenimą. Savo mažąjį ypatingąjį Džeikobą ji priėmė ne kaip Dievo siųstą išbandymą, o kaip misiją, kaip gyvenimo užduotį, kurios sprendimas padėjo ne tik Džeikui, bet ir šimtams kitų panašaus likimo vaikų.

     Ši istorija vietomis skaudi iki širdies gelmių, tačiau ŠVIESI savo neblėstančiu tikėjimu. Tai pasakojimas apie sunkų darbą, vainikuotą džiūgių atradimų, netikėtų patirčių, trumpučių laimės akimirkų. Būtent tai ir suteikia knygai tos šviesos, vilties, to suvokimo, kiek daug iš tiesų GALI žmogus, kokias neribotas galimybes jis visgi turi.

     Knyga skirta visiems. Be išimties. Nesvarbu, ar esi autistišką vaiką auginanti mama, ar su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais dirbantis pedagogas. Net nesvarbu, ar apskritai turi vaikų. Nes tai ne tik patirtis, kuri moko sukurti visas sąlygas skleistis mažųjų talentams ir gabumams. Tai istorija, kuri kviečia dalytis savo gerumu su kitais, neprašant nieko mainais. Juk nėra nuostabesnio jausmo, kaip būti reikalingam.

Gražvilė Lukoševičiūtė