Kaip užauginti žmogų Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės

Vadovėlis, biblija tėvams ir tiesiog išmintinga psichologės Aušros Kurienės knyga – „Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“. Apie tai, kad tėvais būsime visą gyvenimą. Apie tai, kad egzistuoja lietuviškoji vaikų auklėjimo tradicija ir kokia ji yra. Apie tai, kaip auginti, kad užaugintume žmogų.

Aušros Kurienės balsas mūsų šalyje girdimas ne tik kai žinoma psichologė dalija patarimus apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Jai tenka kalbėti ir skaudžiausiomis temomis – apie smurtą prieš vaikus, patyčias. Ne tik kalbėti, bet ir nuolat susidurti su kenčiančiais vaikais. 35 metus A. Kurienė konsultuoja tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos ir patarimo – vaikus, turinčius elgesio ar emocinių sutrikimų bei jų tėvus ir mokytojus.

Vaikų ir paauglių psichoanalitinė psichoterapeutė, grupės analitikė A. Kurienė 1995 metais įkūrė Paramos vaikams centrą ir iki šiol jam vadovauja. Centro veikla apima įvairius mokymus, programas, pagalbą vaikams, jų tėvams ir mokytojams. Pati psichologė taip pat rengia mokymus ir skleidžia pozityvios tėvystės idėjas.

Aušra Kurienė dėsto Vilniaus universiteto podiplominių studijų programose, rengiančiose suaugusių ir vaikų psichoterapeutus. Yra parengusi keletą metodinių leidinių apie darbą su smurtą patyrusiais vaikais ir išleidusi knygas „Ką kiekvienas vaikas turi žinoti apie smurtą“ ir „Kaip užauginti žmogų“.

Knygoje „Kaip užauginti žmogų“ Aušra Kurienė pasakoja apie mūsų šalies patirtį ir vaikų auklėjimo tradicijas. Jos skiriasi nuo kitų šalių, nes lietuviai išgyveno net keletą skaudžių laikotarpių, kupinų netekčių, skausmo ir baimės, todėl bendravimas su vaikais ir jų auklėjimas taip pat yra paveiktas šių aplinkybių.

Autorė remiasi savo kasdienio darbo patirtimi ir knygoje „Kaip užauginti žmogų“ aptaria skirtingus vaiko raidos etapus bei pataria, koks auklėjimas tinkamiausias kiekvienu etapu. Kaip elgtis su dvejų metų padūkėliu, kuris nesiliauja reikalauti dėmesio ir visko norėti? Ar reikia leisti vaiką į darželį ir kada jis tam jau pasirengęs? Kodėl vienas trimetis tik stumdo mašinėles, o kitas jau mokosi pažinti raides ir skaičiuoti? Kodėl ikimokyklinukai tampa moralizuotojais ir skundikais? Kaip apsaugoti vaiką nuo sunkumų mokykloje?

Knygoje „Kaip užauginti vaiką“ A. Kurienė kalba ir tokiomis temomis kaip pirmoji meilė, gebėjimas kurti ir palaikyti santykius, taip pat kalbama apie vaikus, patyrusius netektis, tėvų skyrybas, emigraciją.

„Mes, tėvai, nesame techninis vaikų aptarnavimo personalas, mes auginame žmogų, kuriam reikia ne tik maisto ir būsto, bet ir žmogiško santykio – meilės, dėmesio, užuojautos, bendravimo. Tik nuolatinis ryšys, kai apsikeičiame žodžiais, veiksmais ir jausmais, gimdo jautrumą, o šioje terpėje auga žmogus. Išmoksite užauginti žmogų, o ne sukurti nepriekaištingai funkcionuojantį aparatą“ (A. Kurienė)

Įžanga

Mes, šiuolaikiniai tėvai, kasdien ieškome atsakymų, kaip teisingai auginti vaikus. Ir dažnai pasiklystame tarp modernių auklėjimo teorijų, įvairių propaguojamų vertybių, savo pačių vaikystės patirčių ir ateities lūkesčių, „lavinančių" idėjų reklamos, kasdien siūlančios penkis ar septynis geriausius vaikų auginimo būdus, arba kitų tautų vaikų auklėjimo pavyzdžių - kaip japonai leidžia vaikams viską, o prancūzai neleidžia nieko, ir dar daugybė variantų veržiasi į mūsų gyvenimą.

Savo darbe sutinku daug tėvų, kuriems tėvystė yra varginantis ir nemalonus kasdienis darbas. Nieko sunkesnio ir baisesnio už buvimą mažo vaiko mama ar tėčiu jie neatsimena. Man tai atrodo neteisinga. Tai turėtų ir galėtų būti pats maloniausias ir gražiausias mūsų gyvenimo laikotarpis.

Vaikų auginimas gali ir turi būti džiaugsmingas ir smagus. Su nuolatiniais iššūkiais, bet ir kasdieniais malonumais, kai kasdien padedame vaikui atskleisti pasaulio įvairovę ir jo paties galias ir kartu atrandame savo, kaip tėvų, stiprybę ir kompetenciją.

Jau niekas neabejoja, kad vaiko pasaulis yra ne mažiau sudėtingas nei mūsų, suaugusiųjų. Tik galimybių suprasti, kas šiame pasaulyje vyksta ir kaip jame veikti, vaikai turi gerokai mažiau nei suaugusieji, todėl be mūsų pagalbos jie nesusidoros.

Prieš leisdamiesi į tokią jaudinančią viso gyvenimo kelionę, privalome apsirūpinti gerais žemėlapiais, kad nepasiklystume, o šiek tiek nuklydę vėl rastume kelią atgal. Tokiu žemėlapiu gali tapti vaiko raidos ir jo poreikių supratimas, savo ir vaiko jausmų pažinimas, nuolatinis tėvystės gebėjimų ugdymas ir santykių su vaiku kūrimas ir puoselėjimas nuo pirmos pradėjimo akimirkos. Keliaukime.

Trapus kūdikis, reikalaujantis 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę būti šalia, kartais būna tikras iššūkis tėvams. Iš pradžių sunku susigaudyti, ko jis nori, kaip žinoti, ko jam reikia, neramu - o jei ko nors nepastebėsime? Beje, ar kūdikiai jaučia ir supranta? Kai pabyra tiek klausimi/, lengva pamiršti, kad tenorėjome pajausti pilnatvę ir džiaugsmą, ketinome su šiuo stebuklu pasidalyti viskuo, kad dar jo nematę jam pažadėjome mylėti jį visą gyvenimą.

Štai jam dveji. Jis vaikšto pats, nuolatos kažko nori, kur nors lipa, ką nors ima, stumia, tempia, tranko, muša... Ar reikia visus norus tenkinti, kada jis išmoks klausyti, kada galės bent kiek pabūti vienas? O gal jam reikia draugų? Leisti ar neleisti į darželį? Ar jis jau pasirengęs tam? Ar mokyti duoti atgal, jei ten jį kas skriaus?

| „sceną" išeina trimečiai. Jos renkasi rožinius apdarus, jie - Betmeno ar Supermeno kostiumus. Jie nuolatos ginčijasi ir visai nenori mokytis skaičiuoti, o kai kurie pažįsta net septynias raides. Gal jau laikas juos leisti į būrelius? Kaimynų berniukas mėgsta dėliones, o mūsiškis tik burzgina mašinėles. Gal jam kas negerai?

Ikimokyklinukai - taisyklių žinovai, skundikai ir moralizuotojai. Jie nuolatos ko nors bijo. Ar leisti jiems bijoti? Jie visada dėl ko nors pyksta. Ar mes geri tėvai? Kaip išrinkti geriausią mokyklą ir mokytoją? Jie jau dabar pyksta suklydę ir verkia pralaimėję. Kaip toje mokykloje jie išgyvens?

Mokykla ir paauglystė. Pirma nesėkmė ir pirma meilė, pirmas egzaminas ir pirmas konfliktas... Norisi suprasti ir žinoti, kaip geriausiai padėti vaikui išsiugdyti tikras vertybes, kaip palaikyti jo motyvaciją siekti tikslų, skatinti jį tobulėti ir tuo pat metu mėgautis kasdiene tėvyste ir savo vaiku.

Mums, tėvams, rūpi užauginti vaikus, kuriais galėtume džiaugtis ir didžiuotis. Skubame juos mokyti įvairiausių dalykų, aiškiname, kas yra gerai ir kas blogai, pamiršdami, kad auginame žmogų, o ne žinių ir taisyklių rinkinį. Tik per santykį su kitu žmogumi vaikas pažįsta save, jį supantį pasaulį ir žmones, įsisavina žinias, buvimo pasaulyje taisykles, ir jos tampa jo esybės dalimi, atranda savąjį „aš", saugų, patikimą, veikiantį ir nepriklausomą.

Kiekvienu vaiko raidos etapu tam tikri psichologiniai vaiko poreikiai turi būti patenkinti, kad jis galėtų sėkmingai įveikti to etapo keliamus uždavinius. Jeigu norime užauginti žmogų, o ne sukurti nepriekaištingai funkcionuojantį aparatą, raidos etapus įsivaizduokime kaip tam tikrus statybinius vieną ant kito dedamus blokus. Jei pirmaisiais gyvenimo metais vaikas sužinos, kad pasaulis yra saugi vieta, o jį supantys žmonės patikimi ir pasirengę suteikti tai, ko jam reikia, antraisiais bus pajėgus pradėti savarankiškai tyrinėti pasaulį ir bandys suprasti, kaip šis veikia, „ką žmonės dirba visą dieną". Iniciatyvus ir veikiantis, saugus ir smalsus moksleivis sėkmingai įveiks mokyklos iššūkį - mokysis, draugaus, bus stropus, motyvuotas ir atsakingas.

Norėčiau, kad tėvai suprastų šį raidos etapų tęstinumą, o tada galėtų stebėti, kaip jų vaikas auga ir tampa laimingu suaugusiu žmogumi.

Tėvystė - užsiėmimas visam gyvenimui. Net kai mūsų vaikai patys taps tėvais, mes vis dar būsime jų tėvais. Jais būsime visada.