Plepalai arba gyvenimo keistenybės

Priskirti „Plepalus...“ kuriam nors literatūros žanrui itin sunkus uždavinys. Knyga nuo pirmos iki paskutinės eilutės yra chaosas. Trumpučiai tekstai, išbarstyti puslapiuose, nesusieti jokiais prasminiais ar kitokiais ryšiais.

Tačiau kiekvienas jų – savotiškas, dažnai visiškai netikėtas ar net keistas žvilgsnis į kasdienį žmonių gyvenimą: nuodėmingą ir kilnų, šiek tiek moralų ir tiek pat amoralų, tai sakymai žmonėms, anot autoriaus, nenusipelniusiems Mišių, bet nejučiomis jų trokštantiems.
Rašytojas, į pasaulį žvelgdamas kaip į nesustabdomą laviną, milijonais bitų kasdien sugarmančių į žmogaus psichiką, skaitytojams siūlo visišką laisvę: skaityti nuo pradžios arba nuo pabaigos, nuo vidurio ar nuo bet kurios kitos vietos, laisvę atmesti tai, kas nepatinka, piktina arba šlykštu, laisvę gilintis į tai, kas vadinama kilnumu, laime, vienatve, laisvę nesutikti su viskuo, nes, kaip teigia autorius, – ne viskas knygoje yra tiesa, ne viskas teisinga.

Beje, kaip ir gyvenime!