Vaiko savarankiškumas analizuojamas kaip socialinis edukacinis fenomenas, lemiamas socialinių, kultūrinių, ideologinių reiškinių. Remiantis teorinėmis prielaidomis ir empirinio tyrimo duomenimis, analizuojama, kaip ugdymas šeimoje konstruojamas diskurso, kaip socialinio žinojimo struktūrų, erdvėje ir kuriant individualias prasmių konfigūracijas. Tėvų edukacinės patirties savitumas siejamas su vidine darna, kuri leidžia simboliškai priartėti prie šeimos gyvenimo filosofinių dimensijų.

Vaiko su negale savarankiškumo ugdymo šeimoje diskursas