Šioje etnomuzikologinėje knygoje siekiama atskleisti šiuolaikinės liaudies muzikos tradicijos tąsos sudėtingumą. Joje apžvelgiama lietuvių muzikos kaita nuo XX a. pradžios, kai Lietuvos kaimuose tebegyvavo iš kartos į kartą perduodamos polifoninės giesmės sutartinės (jų užrašymo laiką ir reiškia pirmasis knygos pavadinimo sandas „nuo tradicinės polifonijos“), iki XXI a. pradžios, kai tos sutartinės tapo nebe paveldimos, o išmokstamos, kai jas ėmė puoselėti miestiečių bendruomenė, jos rado savo vietą greta daugybės kitų urbanistinėje aplinkoje gyvuojančių muzikos stilių (tokį laiką žymi antrasis knygos pavadinimo sandas „iki polifoninės tradicijos“). Tyrimas pradedamas svarstymais, kokias naujas dainavimo ir muzikavimo įamžinimo galimybes suteikė garso įrašymo technologija, kaip ji paveikė tradicijos tąsą, ir baigiamas žvilgsniu į šiuolaikinį miestą, kuriame muzika kuriama, jos klausomasi ir mokomasi, pasitelkiant įvairias medijas, kuriame senosios giesmės virsta „elektroninėmis sutartinėmis“.