Mes toliau klumpinome siauru keliu. Penkiolika pabėgėlių. Saulė pagaliau pasislėpė, ėmė šalti. Priešais mane akla mergina, vardu Ingrida, ėjo virve prisirišusi prie vežimo. Mano akys buvo sveikos, bet mudvi jungė bendra bėda: abi žygiavome tamsiu mūšio koridoriumi nematydamos, kas laukia priešaky. Galbūt tikra laimė, kad ji prarado regėjimą. Akla mergaitė girdėjo ir užuodė dalykus, kurių visi kiti nejutome.
Ar ji girdėjo paskutinį senuko atodūsį, kai prieš kelis kilometrus jis susmuko po vežimo ratais? Ar žengdama per šviežią kraują ant sniego juto burnoje metalo skonį?
– Kaip gaila, jie ją ir pribaigė, – už nugaros tarė senojo batsiuvio balsas. Stabtelėjau palaukti. – Tą sušalusią moterį kelyje. Batai ją pribaigė. Visiems kalbu, bet niekas neklauso. Prasti batai trina kojas, trukdo eiti. Tada žmogus sustoja. – Jis spustelėjo man ranką. Po skrybėle pakėlė į mane romų įraudusį veidą. – Tada numiršta, – sušnibždėjo jis.

Antrasis Pasaulinis karas eina į pabaigą. Rytų Prūsijoje tūkstančiai pabėgėlių ieško išsigelbėjimo nuo sovietų kariuomenės. Praradę gimtuosius namus, netekę artimų ir mylimų žmonių, baimės ir nevilties kaustomi pabėgėliai skuba į Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukia evakuacijai parengti laivai. Tarp jų yra lietuvė Joana, lenkę Emiliją, Florianą iš Rytų Prūsijos, keliaujantys į laivą „Wilhelm Gustloff", turintį juos išgelbėti nuo okupantų. Aplinkybių priversti susivienyti, jie atranda savyje drąsos ir ryžo, o pasitikėjimas vieni kitais yra išbandomas sulig kiekvienu žingsniu artėjant link tikslo.

Kai atrodo, kad laisvė jau ranka pasiekiama – ištinka tragedija. Baltijos jūroje tyko pražūtis nuo rusų povandeninio laivo torpedų. Kuomet dešimt tūkstančių žmonių – vaikų ir suaugusiųjų – viename laive turi kautis dėl išlikimo, nebesvarbu tampa nei tautybė, nei kultūra, nei statusas.

Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys – visa tai R. Sepetys meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.

Ruta Sepetys gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Mičigane. Gimusi lietuvio ir amerikietės šeimoje R. Sepetys kūrybinio įkvėpimo sėmėsi Lietuvos istorijoje. Pirmame jos romane „Tarp pilkų debesų" pasakojama apie lietuvių tremtinių kančių kelią Sibire, o „Druska jūrai" skirta Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, tarp kurių buvo ir tūkstančiai lietuvių, nutylėtoms ir užmirštoms istorijoms atskleisti.