Šalutinis poveikis: mirtis. Išpažintys iš farmacijos virtuvės

Aš papirkau švedų profesorių, norėdamas paspartinti Prozac registarciją Švedijoje.
Farmacijos kompanijos nori, kad žmonės visuomet sirgtų. Jos nori priversti žmones manyti, kad šie serga. Ir tai daro dėl vienos vienintelės priežasties – pinigų. Ar žinojote, kad:
Farmacijos kompanijos išleidžia daugiau nei 35000 eurų (daugiau nei 50000 dolerių) kiekvienam gydytojui per metus, norėdamos priversti išrašinėti savo kompanijų produktus?
Daugiau kaip 75 procentams žymiausių mokslininkų, dirbančių medicinos srityje, farmacijos pramonė „moka“?
Kai kuriais atvejais korupcija įsigalėjo vaistų registracijos ir rinkodaros procesuose?
Farmacijos pramonė tikslingai sukuria ligas ir rinkodaros priemonėmis jas išreklamuoja norėdama praplėsti rinką savo produktams ir padidinti jų pardavimus?
Farmacijos pramonė rado įdomesnį taikinį – vaikus?
„Šalutinis poveikis: mirtis“ – tai tikra istorija apie korupciją, papirkinėjimą ir sukčiavimus, parašyta dr. Johno Virapeno, vadinamo Didžiosios farmacijos virtuvės žinovu. Per 35 darbo metus farmacijos pramonės kompanijose (ilgiausiai darbavosi Eli Lilly & Company generaliniu direktoriumi Švedijoje) jis buvo atsakingas už tam tikrų vaistų rinkodarą. Šie vaistai turėjo lemtingų šalutinių poveikių.