Japonų raštija kūrėsi veikiama kinų kalbinės, kultūrinės, literatūrinės tradicijos, pasiduodama jos įtakoms, perimdama žemyne įsitvirtinusius vaizdinius ir simbolius, brėždama prasminių sąsajų linijas. Pasitelkiant Tang dinastijos (618-907) poeziją, tūkstantmečio senumo Japonijos grožinę prozą, prieš septynis amžius pilietinių karų laikais suklestėjusio No teatro pjeses ir kitus Rytų Azijos klasikinius šaltinius, monografijoje lyginamuoju aspektu žvelgiama į viduramžių Japonijos ir Kinijos literatūrinius ryšius ir ieškoma atsakymų į klausimą, kaip dinamiškos tekstų sąveikos sąlygomis buvo išsaugota japonų giluminės pasaulėjautos neliečiamybė ir japoniško žodžio gyvybingumas.