Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra

Knygoje aprašomas Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių inventorius, nustatomos jų funkcijos ir reikšmes bei semantiniais diferenciniai (ir integraliniai) požymiai, skiriantys įvardžius vieną nuo kito ir jungiančius juos į tam tikrus poklasius. Taip pat aiškinamos kai kurių linksnių (adesyvo ir aliatyvo) neutralizacijos sąlygos ir vidiniai motyvai bei adesyvo susiformavimo ir tolesnės raidos vidiniai motyvai. Įvardžiai yra gryniausia referencinių priemonių klasė, susiejanti pasakymą ir jo dalis su tikrove – objektais, įvykiais, asmenimis, situacijomis, daiktų padėtimi realiame pasaulyje arba apskritai kalbėjimo universume. Tai kitų vardažodžių ir predikatinių struktūrų substitutai, atliekantys įvairias funkcijas. Tradicinėje kalbotyroje vardažodžiams paprastai buvo priskiriami tik daiktavardžiai, būdvardžiai ir skaitvardžiai, tačiau morfologinių kategorijų pobūdžiu įvardžiai nuo jų niekuo nesiskiria, todėl yra laikytini vardažodžiais. Laiko būvyje gimininiai vyriškosios giminės įvardžiai yra paveikę kitų vardažodžių linksniavimą. Todėl įvardžių linksniavimo kilmės, raidos sisteminis tyrimas daug kuo gali padėti patikimiau paaiškinti ir daiktavardžių bei būdvardžių linksniavimo raidos tendencijas.

Daukšos tekstų įvardžių morfologinės struktūros sinchroninis aprašas gerai parodo ir senosios morfologinės struktūros, paveldėtos iš baltų prokalbės, liekanas, ir morfologinių pakitimų tendencijas. Antra vertus, Daukšos tekstuose ryškėja ir inovacijų radimosi sąlygos bei vidiniai kitimų motyvai, kuriuos „iššifruoti“ galima tik laikantis sisteminio tyrimo principų.