Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija

Monografijoje aptariama šiaurinių širvintiškių daiktavardžio morfologija. Piečiausia širvintiškių tarmės dalis (Musninkai, Kernavė, Giedraičiai) buvo sulenkėjusi. Kiti širvintiškiai skirtini pagal nevienodą kirčio atitraukimą į pietinius (silpnas sąlyginis kirčio atitraukimas) ir šiaurinius (intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas). Didžioji šiaurinių širvintiškių dalis, skirtingai nei pietinė, vienbalsina tvirtagalius atviro žodžio galo dvibalsius -ai, -au, -ei, -ui. Kai kurių pietinės dalies atstovų kalboje jaučiamas silpnas lenkų kalbos akcentas. Šiaurinė dalis fonetinio lenkų kalbos poveikio nepatyrė. Darbe sinchroniškai nagrinėjama dabartinė šiaurinių širvintiškių daiktavardžio morfologinė sistema: kategorijos, kamienai, paradigmos, vertikalus ir horizontalus sinkretizmas, natūralioji kamienų hierarchija ir susigrupavimas pagal panašumą, jų stabilumas ir produktyvumas. Pateikiama šiaurinių širvintiškių teritorijoje tarp rytų aukštaičių tarmės išsiskyrimo ir Leskieno dėsnio veikimo buvusios daiktavardžio linksniavimo sistemos rekonstrukcija. Diachroniniu požiūriu nagrinėjama fonetinė daiktavardžių linksnių formų galūnių raida, sinkretinių galūnių daugėjimas, linksniavimo sistemos paprastėjimas, giminės kategorijos persitvarkymas po Leskieno dėsnio, kai kurių fleksinių klasių išnykimas; analizuojami morfologiniai kitimai – galūnių sandaros asimetrijos šalinimas, pašalio vietininko išnykimas, dviskaitos nykimas. Atskleidžiamas laipsniškas širvintiškių atsiskyrimas nuo kitų rytų aukštaičių patarmių. Aptariama kamienų tarpusavio sąveika, jos tipai ir veikimo sąlygos.