Magnificat. Kasdieniniai skaitymai/2017m.gruodis Nr.12(94)

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia italų tapytojo Džentilės da Fabriano (tikrasis vardas – Gentile di Niccolò di Giovanni di Massi) sukurtas Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas, primenantis kertinį žmonijos išganymo įvykį – Dievo Sūnaus gimimą. Apie Džentilės da Fabriano asmeninį gyvenimą žinoma nedaug. Būsimasis menininkas gimė apie 1370 ar 1375 m. Fabriano miete Italijoje [1]. Spėjama, kad tapybos meno mokėsi Vidurio ir Šiaurės Italijoje, kur buvo galima susipažinti su madingais prancūzų, flamandų ir vokiečių kūriniais, o didikų dvaruose dažnai dirbdavo iš svetur atvykę dailininkai. Šis Šiaurės ir Pietų Europos meninių tendencijų sąlytis suformavo naują dailės stilių, vadinamą tarptautine gotika [2], kurioje viduramžiškos tradicijos pynėsi su gimstančiomis humanistinėmis idėjomis, pasaulietinio gyvenimo aktualijomis. Vienu svarbiausių tarptautinės gotikos atstovų Italijoje tapo Džentilė da Fabrianas. Ypač ryškiai šis keliaujančio tapytojo braižas sužibėjo garsiajame pirklių, bankininkų, politikų, amatininkų ir dailininkų mieste – Florencijoje. Čia buvo sukurti geriausi Džentilės kūriniai, žymiausias tarp jų – Švč. Trejybės bažnyčios Strocių (Strozzi) šeimos koplyčios altoriaus paveikslas „Išminčių pagarbinimas“ (1423). Teigiama, kad šiame darbe Džentilė paliko savo autoportretą – tai karaliaus dvariškis su raudona kepure… Plati Džentilės da Fabriano kūrinių geografija (jo paveikslų ir freskų būta ar tebėra Fabriane, Venecijoje, Brešijoje, Sienoje, Orviete, Folinjone, Florencijoje, Romoje) liudija dailininko populiarumą. Tapytojas gaudavo prestižinius bažnytinius (pvz., freskos Laterano bazilikoje Romoje) ir pasaulietinius (freskos Dožų rūmuose Venecijoje) užsakymus. Italijos renesanso menininkų biografas Džordžijus Vazaris (Giorgio Vasari) rašė, kad Džentilės da Fabriano tapyba žavėjosi amžininkai, o šimtu metų vėliau kūręs žymusis Mikelandželas Buonarotis sakęs, jog Džentilės tapyba švelni ir tauri, artima sielai kaip ir jo vardo skambesys (lot. gentilis – tėvynainis, tautietis, kraštietis). Vaisinga Džentilės da Fabriano kūryba paveikė vėlesnius Italijos dailininkus: Džakopą Belinį (Jacopo Bellini), Pizanelą (Pisanello) ir Fra Andželiką (Fra Angelico). Džentilė mirė Romoje 1427 m. rugsėjį, nespėjęs užbaigti savo svarbiausio bažnytinio užsakymo – freskų Laterano bazilikos centrinėje navoje [3]. Publikuojamas Džentilės da Fabriano kūrinys „Gimimas, arba Kūdikio pagarbinimas“ apima Jėzaus gimimo ir Švč. Mergelės Marijos, adoruojančios Kūdikį, siužetus, todėl ir pavadinimai pateikiami du. Spėjama, kad paveikslas buvo baigtas 1420–1421 m. pakeliui į Florenciją ar jau į ją atvykus, tačiau užsakovas ir pirmieji savininkai nežinomi [4]. Smailėjančios arkos paveikslo forma, nedideli kūrinio gabaritai (72×42,6 cm) gali reikšti, kad jis buvo skirtas ne bažnyčiai, o privačiai koplyčiai, maldai vienumoje. Tačiau tuomet labai keista, kad Adrijos jūros pakrantėje buvo rastos kelios vietinių meistrų tapytos paveikslo kopijos. Galbūt kūrinys, kaip ir dailininkas, daug keliavo? Šis netikrumas, žinių apie kūrinį ir jo kūrėją stygius apsunkina paveikslo analizę, tačiau atveria kelią interpretacijai. Tad įeikime į paveikslo erdvę, leiskimės į dialogą su autoriumi, kurdami savo pasakojimą.