„Žmogus miršta, ir tuo momentu, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai pripažįsta jį mirusiu. Girdi neįprastą ausiai triukšmą, kažką panašaus į garsų skambesį arba dūzgimą, ir tuo pačiu metu pajunta judąs didžiuliu greičiu ilgu tamsiu tuneliu. Po to kažkuriuo momentu pasijunta nebeturįs fizinio kūno... Netrukus jį apspinta kitų žmonių sielos, matyt, kad sutiktų ir jam padėtų. Jis mato mirusių giminaičių ir bičiulių sielas, galop pasirodo šviečianti esybė, iš kurios sklinda tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokios ligi šiol nebuvo sutikęs.“ Taip JAV filosofijos daktaras psichiatras Raymond A. Moody savo knygoje „Gyvenimas po mirties“ aprašo buvusių prie mirties slenksčio, tačiau atgaivintų ligonių išgyvenimus, apklausęs apie pustrečio šimto žmonių.