"Savas kambarys" - esė, parašyta dviejų pranešimų "Moterys ir literatūra" pagrindu, analizuojanti moters kūrėjos padėtį vyrų dominuojamoje visuomenėje. Pasitelkusi istorinę perspektyvą, V. Woolf taikliai parodo įvairias kliūtis, su kuriomis susidurdavo kuriančios moterys. Ji padaro iš pirmo žvilgsnio kuriozišką, tačiau pagrįstą ir praktišką išvadą: kad galėtų kurti, moteriai reikia savo kambario ir bent penkių šimtų svarų pajamų per metus. Didelę "Savo kambario" sėkmę lemia ir tai, kad V. Woolf niekur nenuslysta į didaktiką ar moralizavimą. Ji tvirtai įsitikinusi, kad visokių graužačių ir neapykantos kamuojamas rašytojas negali sukurti nieko, kas turėtų išliekamąją vertę. Knyga aistringai, bet labai taktiškai gina bendražmogiškąjį humanizmą apskritai. Didžiulis V. Woolf laimėjimas čia yra ir forma. "Labiausiai stebina knygos teksto ir struktūros įtaiga, žaismingumas, pokalbio forma... "Kambarys" parašytas panašiai kaip ir V. Woolf grožiniai kūriniai, ypač "Orlando", sukurtas tuo pačiu metu: kartojimas, hiperbolė, parodija, sąmojis ir daugybė požiūrio taškų."