Motiejus Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje. Žymiausias M. Valančiaus grožinis kūrinys - apysaka "Palangos Juzė". Apysaką sudaro keliaujančio kaimo siuvėjo Juzės Viskantos, sugrįžusio iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją į savo tėviškę, pasakojimai apie aplankytąsias vietas ir jų gyventojus. Juzė pasakoja 13 vakarų; apysaka turi tiek pat skyrių. Kiekviename skyriuje aprašinėjamos atskiros Lietuvos vietovės, žmonių buitis ir papročiai. "Palangos Juzė" yra tarsi pirmasis Lietuvos geografijos bei kultūros vadovėlis, parašytas beletristine forma. Čia pasakojama apie įvairių Lietuvos vietų gamtą, vaizduojama valstiečių buitis bei papročiai. "Palangos Juzėje" ypač daug pateikiama etnografinės ir tautosakinės medžiagos. Apysakoje plačiai aprašyti senoviniai aukštaičių ir žemaičių vestuvių papročiai, daug liaudies žaidimų, dainų. "Palangos Juzės", kaip ir kitų M.Valančiaus kūrinių, stilius pasižymi konkretumu, dinamiškumu, gausiais komizmo elementais, liaudišku kalbos sodrumu.

Palangos Juzė (1977 m)