Rūko nesugadinti

Romanas „Rūko nesugadinti“ išsiskiria neįprasta struktūra – pateikiamas ne tik pats tekstas, bet ir provokuojantys, skaitančiojo refleksiją skatinantys klausimai, kviečiantys įsigilinti ne tiek į tekstą, kiek į kontekstą, ne į siužetą, o į savo paties gyvenimą.

Ši paprasta, tačiau neįprasta ir netikėta, moderni, tačiau ir klasikinė istorija suteiks skaitytojams ne tik galimybę pamąstyti, bet ir estetinio malonumo.

Rūko nesugadinti lieka tik tie, kuriems niekas nesvarbu, kurie neturi ką slėpti.
* * *
– Rūko nesugadinti, – pasakė Didysis Bertoldas ir pats nusijuokė.
– Nesupratau?
– Rūko nesugadinti, nes sugadinti dėl nieko nebesijaudina, o tada nėra ir ko rūkyti.
* * *
Jis išrinko italų restoraną. Valgė spagečius. Jis užsisakė dvi porcijas. Ersi suprato, kodėl jis toks plaukuotas – tai spagečiai lenda į išorę. Žmogaus organizmas nepajėgus visko suvirškinti.
* * *
Atsisveikindamas Tipas ją pabučiavo ir pasiėmė iš jos kišenės piniginę. Ką nors juk reikia pasiimti.
* * *
– Tu mane kankinai, – pasakė Moteris. – Kankinami žmonės viską užmiršta.
– Kankinami žmonės viską prisimena, – patikslino Haris.
– Viskas priklauso nuo kankinimo rūšies, – pasakė Moteris.