Pirmasis pasaulinis karas – ryški ir skaudi žymė XX a. Lietuvos istorijoje, palikusi vos vieną kitą išsamų amžininkų atsiminimų pluoštą.
Kanauninko Pranciškaus Žadeikio „Didžiojo karo užrašai“ yra būtent ta retenybė. Knygos tekstai, parengti remiantis 1914–1920 m. rašytais kasdieniais užrašais, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo publikuoti dviem dalimis. Iki mūsų dienų išliko vos keli tuomečio leidinio egzemplioriai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Pranciškus Žadeikis fiksavo tik atokaus Lietuvos regiono – Skuodo – kasdienybę, tačiau skaitytojui akivaizdu, jog šie užrašai – tarsi lašas, atspindintis jūrą.
Šiuolaikinis skaitytojas ras juose tai, ką prieš daugelį metų patyrė visa Lietuva. Pirmiausia –neramų artėjančio fronto laukimą 1914–1915 m., vokiečių okupacijos pradžią 1915 m. pabaigoje, okupantų represijas ir plėšikavimą. Užrašuose matyti ne tik paprastų žmonių kančios dėl nesibaigiančių prievolių, nurodymų, kaip sodinti bulves, rinkti dilgėles, kada ką sėti ar pjauti, bet ir pirmieji lietuvių žingsniai nepriklausomybės link 1916–1917 m., pastangos atsikratyti vokiečių okupacijos, 1918–1919 m. kova su naujais priešais – bolševikais, bermontininkais, vargai pradedant kurti savą valstybę.
Kruopštūs Pranciškaus Žadeikio užrašai, sugulę į šią knygą, skaitytojams pateikia daugybę pavyzdžių, patvirtinančių šykščius istorijos vadovėlių teiginius: kaizerinė okupacija buvo žiauri.