Ponia iš Venecijos tavernos

„Mykolo Kleopo Oginskio, praeityje aukšto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dignitoriaus, antroji žmona Marija de Neri Oginskienė buvo labai graži, žavinga, neeilinio proto, išskirtinio apsukrumo ir sumanumo moteris. Venecijos tavernos savininko duktė italė, Lietuvoje tapusi turtinga ir iškilusi į pačias aukštuomenės viršūnes, pagaliau tapo ponia, apie kurią, jos amžininko Stanislovo Moravskio liudijimu, „jokiu būdu nebūtum galėjęs pasakyti, kad kadaise ji stumdėsi smuklėje“. Jei Vasario 16-osios akto signatarai galėtų pasižmonėti po dabartinę Lietuvą ir ką nors apie ją pasakyti, spėju, kad pasižvalgę po Vilniaus centrą daugelis iš jų nė neįtartų, kad tėvynė penkiasdešimt metų stumdėsi „sovietinėje smuklėje“. Tačiau užtektų jiems išvykti 10 km už Vilniaus, tada pasiklausyti Lietuvos vardu gražbyliaujančiųjų kalbų, o ypač – pasižiūrėti į kai kurias akis, kad tėvynės veidą apibūdintų panašiai, kaip ir S. Moravskis ponią iš Venecijos tavernos:

„Tuo metu ji jau buvo tikra ponia, aristokratė, išdidi aristokratė tikra to žodžio prasme. nusikalstamas egoizmas ir visiškas kilnių jausmų nebuvimas, širdies ir sąžinės balso stoka, suteikianti jai natūralią persvarą prieš nors šiek tiek širdies turinčius žmones, įžūlus ir begėdiškas žvilgsnis; tam tikro išsiauklėjimo ir mandagumo stelbiamas koketavimas, italės sumanumas, gudrios lapės klastingumas, galų gale visuomenėje jau pasirodžiusi nauja karta, kuri negalėjo žinoti jos praeities – dėl viso to ji atrodė rimta, gerbiama, žinoma ir įstabi moteris, prieš kurią kaip prieš dievaitę ir mūsuose, ir užsienyje nuolankiai nusilenkdavo!“

Vidmantas Valiušaitis