„Tėveli, kodėl tie vaikai nebėgo?" - paklausė mano dešimties metų sūnelis, išgirdęs pasakojimą apie Molėtų žydų, taip pat ir vaikų, žudynes. Mes kartu dalyvavome didžiausiose per naujausią Lietuvos 25-erių metų istoriją eitynėse, skirtose pagerbti prieš 75-erius metus Molėtuose nužudytus žydus . Jis įdėmiai klausėsi suaugusiųjų kalbų apie žydų žudynes. Namuose sąmoningai aptakiai pasakojome apie jo senelio, mano tėvo, Kauno gete sunaikintą šeimą. Staiga jis paklausė: „Tėveli, ar mano mama lietuvė?"
Atsakiau, kad - taip.
„Tada aš esu tik pusė žydo", - konstatavo sūnelis.
Šypsodamasis ir šelmiškai mirktelėjęs pasakiau, kad niekas nėra tobulas. Maniau, kad nusijuoks. Bet jis neatlyžo: „Tėveli, kodėl jie nebėgo?"
Nustebęs paklausiau: „Kas nebėgo?"
„Vaikai. Kodėl jie nebėgo!? Jie patys kalti, kad žuvo!"
Sūnaus klausimas ir mąstysena mane pritrenkė. Kaip dešimties metų vaikas taip nejautriai sudėliojo? Kur aš, jį auklėdamas, suklydau? Kaip jis galėjo mesti kaltinimą aukoms? Iš tolesnio pokalbio supratau, kad taip vaikas savaip bandė pateisinti nesuvokiamą nužmogėjimą. Jis visa savo vaikiška siela norėjo, kad žudyti vedami vaikai būtų išgyvenę. „Tėveli, tėveli, juk jie galėjo pabėgti!"
Kai likau vienas, verkiau.

Mes nežudėme