Lietuvos istorija, VII tomas, 2 dalis. Trumpasis XVIII amžius (1733–1795 m.)

Lietuvos istorijos VII tomo II dalis aprėpia 1733–1795 metus, Abiejų Tautų Respublikos valdovų Augusto III (1733–1763) ir Stanislovo Augusto (1764–1795) valdymo laikus.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Respublikoje gyvavo tikros unijos su Lenkijos karalyste sąlygomis. Knygoje teigiama, kad Lietuva buvo viena iš dviejų lygiateisių Respublikos valstybių, išlaikė pamatinius valstybingumo dėmenis. Nors matyti Lietuvos ir Lenkijos visuomenių politinio ir kultūrinio suartėjimo požymių ir tik Respublika buvo tarpvalstybinių santykių Europoje veikėjas, Lietuvos bajorija sergėjo savo valstybę.
Trumpuoju XVIII a. Lietuva patyrė esminių pokyčių. Įveikęs XVII–XVIII a. sandūros suirutę, atsigavo ir sparčiai vystėsi ūkis, tvirtėjo laikotarpio poreikius atitinkantys ūkinio gyvenimo reiškiniai. Tačiau nepajėgta pakeisti Lietuvos ūkio pobūdžio – jis liko žaliavų Vakarų Europai tiekėjas. Lietuva išgyveno kultūros epochų virsmą (iš Vėlyvojo baroko į Apšvietą, su jos atmainos – Katalikiškosios apšvietos požymiais). Buvo imtasi švietimo pertvarkos, kūrėsi Naujųjų laikų mokslo židiniai, skleidėsi savitos menų mokyklos bei žinių sklaidos sistema. Viešajame gyvenime, aukštosios kultūros erdvėse vyravo lenkų kalba. Ja buvo teigiamas Lietuvos valstybingumas, istorinis ir kultūrinis savitumas. Po Augusto III valdymo laikų valstybinio gyvenimo suirutės paskutiniuoju XVIII a. trečdaliu vyko valstybės valdymo ir bajoriškosios visuomenės dalyvavimo jame pertvarka. Valstybės gyvenime nyko anarchijos požymiai, nors ji nebuvo visiškai išgyvendinta. Teigiami ūkio, kultūros ir valstybės valdymo reiškiniai nepajėgė atsverti nuolat blogėjančios Respublikos būklės tarpvalstybinėje erdvėje. Respublika
nuslinko į Rusijos protektorato būklę ir 1795 m. nustojo gyvuoti.
Į vis dar užduodamą klausimą apie svarbiausią Respublikos žlugimo priežastį galima atsakyti taip: Respublika ir Lietuva jos sudėtyje XVIII a. pabaigoje išgyveno valstybės vidaus gyvenimo, kultūros ir ūkio pakilimą; beveik 600 metų gyvavusi Lietuvos valstybė (1569–1795 m. unijos su Lenkija sąlygomis) žlugo dėl ekspansinių kaimyninių valstybių veiksmų. Prie valstybės žlugimo prisidėjo ir Respublikos visuomenės brandos trūkumas bei sudėtinga politinė Vakarų Europos būklė.