Dvikalbė (lietuvių ir vokiečių kalbomis) knyga „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai / Güter in der Gegend von Joniškis. Gross und Klein Donnerhof, Bärtautzen, Satkuhnen“ + 4 įdėtiniai originalaus dydžio (M 1:1) dvaro valdų 1786–1823 m. spalvoti planai, su santrauka anglų kalba, priedais.

Knygą "Joniškio krašto dvarai. Güter in der Gegend von Joniškis" parengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas.

Knygoje „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai“ archeologas E. Vasiliauskas pristato kadaise Šiaulių paviete, karališkosios ekonomijos valdų apsuptyje, buvusio didžiausio privataus Daunoravos dvaro raidą – nuo seniausio paminėjimo 1557 m. iki mūsų dienų. Dvaras ne kartą keitė savininkus – nuo XVII a. valdytas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės įtakingų vokiečių šeimų (baronų von Tranckwitzų, von Plettenbergų, von der Brüggenų, von Manteuffelių gen. Szoege, von Pfeilitzerių gen. Franckų ir galiausiai grafų Keyserlingkų). XIX a. viduryje iškilusio komplekso fragmentai – didelis medinis ponų namas, mediniai, mūriniai, moliniai ūkiniai pastatai fachverko konstrukcijų frontonais, statyti nagingų meistrų (būdingesni gretimo Kuršo tradicinei architektūrai), parkas suteikė žaismingumo monotoniškam Žiemgalos lygumų kraštovaizdžiui. Vietos gyventojų atmintyje dvaras iki dar nesenų laikų įsirėžė kaip baudžiavos simbolis. Sodyba lankytojus tebevilioja iki šiol – yra mėgstama kraštotyros ekspedicijų, plenerų, stovyklų, talkų, švenčių vieta, grafų Keyserlingkų paskutinių palikuonių, gyvenančių Vokietijoje, tebelankoma ir dabar. Dvaras be nuostolių išgyveno abu pasaulinius karus, tačiau nuo 1940 m. nacionalizavus dvaro sodybą prasidėjo komplekso nykimas. Su dvaru taip pat susijęs didelės latvių evangelikų liuteronų bendruomenės – dundurniekų (nuo dvaro latviško pavadinimo Dundurmuiža) – susiformavimas.