Knygoje "Jeanas-Jaques`as Rousseau ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė" pateikiama originali Rousseau politinės filosofijos interpretacija, siūlanti tiek Newtono gravitacijos, grindžiančios jo gamtamokslį, tiek Rousseau bendrosios valios, – esminio jo politinio mąstymo principo – ieškoti tame pačiame pažintiniame šaltinyje, kurio adekvačiausia išraiška būtų metafizinė Samuelio Clarke’o koncepcija. Vėliau šis principinio neapibrėžtumo laukas buvo griežčiau ir sistemiškiau artikuliuotas Newtono gamtamokslį ir Rousseau etinę politiką sujungiančioje transcendentalioje Kanto filosofijoje.

Kaip skleidėsi šiuolaikinis nacionalizmas LDK, iliustruoja Žemaitijos pasiuntinio į Didįjį seimą Mauricijaus Pranciškaus Karpio (1749–1817) rusoistinės pasaulėžiūros rekonstrukcija. Būdamas bajoru, Karpis bajorišką kilmę vadino chimera; būdamas kataliku, laisvę laikė „vienintele širdies dievybe“; būdamas Apšvietos žmogumi, jis niekino „apakusią“ miestų civilizaciją ir ragino grįžti link šaknų – į kaimą. Jis pirmasis Lietuvoje prabilo apie „gryną nacijos kraują“, kuris teka valstiečių gyslomis. Tautos valios turinį jis įžvelgė respublikoniškų laisvės ir lygybės vertybių bei spartietiškų dorybių puokštėse. Atradęs ir įvardijęs lietuvių „tautos genijų“, kurį laikė tautos valios turinio forma, drauge su bajorų luomu atsidūrė vėlesnės, etnocentrinės istorijos sakmės paraštėse – priešingai, nei jo ginti universalių idealų ir dorybių imperatyvai bei rusoistinė – respublikoniška dvasia. Knygoje siekiama pristatyti pirmąsias šios dvasios artikuliacijas besikuriančioje Lietuvos lietuviškoje raštijoje, pilietinėje poezijoje. Pateikiami keli iš lenkų kalbos išversti M. P. Karpio tekstai.