Binkienė S.

Ir be ginklo kariai

Santrauka: Išsigelbėjusių per karą žydų atsiminimai, liudijimai, dokumentai. 1967 metais pasirodžiusioje Sofijos Binkienės knygoje Ir be ginklo kariai savo straipsnyje Apie didvyriškumą Icchokas Meras rašė: Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, jų tarpe ir mane, – tai Bronė ir Juozas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stefa Kulevičiūtė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Urbeliai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Damanskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau. Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, pažįstamų ar nepažįstamų, kada nors matytų ar neregėtų, kurie visoje Lietuvoje, miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir bažnytkaimiuose, nepaisydami žiauraus teroro, gelbėjo pasmerktuosius mirti. Aš kaip maldą kartoju vardus tų žmonių, kurie įvairiose Europos šalyse, apimtose rudojo maro, tiesė pagalbos ir draugystės ranką tiems, kuriuos norėta sunaikinti dvasiškai ir fiziškai. Mes neužmirštame ir niekados neužmiršime. Nei vieni, nei kiti. Ne tik iš dėkingumo ir ne iš pasitenkinimo atlikus taurią žmogišką pareigą. Dar ir dėl atsakomybės. Istorija lieka istorija. Jos lapų, išmirkusių ašarose ir kraujyje, paženklintų kančiomis ir pasiaukojimu, niekam nevalia išplėšti, niekas neturi tokios teisės ir galios tokios. Mes negalime užmiršti.

Šiai knygai šiuo metu skelbimų nėra.