Šiame tome skelbiami straipsniai, nušviečiantys rusų sentikių bendruomenių Lietuvoje istoriją, apibendrinantys svarbiausius jų folkloro bei tarmės ypatumus. Skaitančiųjų patogumui kiekvienas žanrinis skyrius pradedamas straipsniu, kuriame apibūdinamas to žanro funkcionavimas sentikių aplinkoje. Pasakų sekimo tradicija sentikių bendruomenėse Lietuvoje kur kas gyvybingesnė negu Latvijoje ir Estijoje. Iš Lietuvos sentikių užrašyta apie pusantro tūkstančio tekstų; maždaug dvidešimties geriausių sekėjų repertuarą sudarė nuo penkiolikos iki trisdešimties kūrinių. Galima sakyti, kad iš Lietuvos sentikių buvo užfiksuoti beveik visi rusų pasakų kataloge aprašyti siužetai. Čia aptikti rytų slavų tradicijoje reti siužetai (pasaka apie apsukrų žvirblį, „Trobelė danguje“, „Grybų karas“ ir kt.). Dalis tekstų artimi Pskovo krašte – Baltijos šalių sentikių istorinėje tėvynėje – užrašytiems variantams. Kai kurių siužetų variantų nepaskelbta rusų pasakų rinkiniuose, tačiau jie žinomi ar net populiarūs tradicinėse lietuvių pasakose („Ponas, ežiukas ir grašis“, „Nepabaigiama lino giesmelė“, „Trapeza Piliamniajevičius“); gali būti, kad minėtas pasakas sentikiai perėmė iš lietuvių. Daugumą skelbiamų patarlių ir priežodžių užrašė Zarasų rajono Salako miestelyje gyvenusi savamokslė medžiagos rinkėja Jelizaveta Ivanovna Kolesnikova. VPU folkloristai iš jos užrašė daug paremijų etnografinių komentarų, archajiškų ir tarmėje vartojamų žodžių reikšmių aiškinimų. Kolesnikovos rinkinyje galima rasti labai daug medžiagos kultūrų komunikacijos procesų bei rusų, lietuvių, baltarusių, lenkų ir žydų folkloro tradicijų sąveikų tyrinėjimams. Visose paremijose aptinkama archaizmų ir istorizmų, Pskovo arealo tarmei būdingų žodžių ir posakių. Daugelyje mįslių užmenami senoviniai darbo įrankiai ir namų apyvokos daiktai. Perimtų iš kaimynų mįslių kur kas mažiau negu pasakų ar patarlių.