Saeculo primo: Romos imperijos pasaulis peržengus naujosios eros slenkstį

Pirmas svarbus jau vien todėl, kad pirmas. Pirmasis amžius, saeculum primum. Pats būdas skaičiuoti laiką šimtmečiais, lygiai kaip ir naujųjų metų pradžia sausio 1 dieną mūsų paveldėti iš romėnų. Mes taip pat jau seniai laikomės papročio mūsų laiką, savo erą pradėti skaičiuoti nuo Dievo Sūnaus tapimo žmogumi Jėzumi metų. Tad sakydami „pirmasis amžius”, kartu sakome, kad esame krikščionys iš Romos imperijos platybių, ir nesvarbu, kad jos šiandien driekiasi per dvasinius, kultūrinius, intelektualinius, o ne geografinius ir politinius mūsų gyvenimo kraštus.

2006 m. lapkričio 2-5 dienomis Vilniaus universiteto Filologijos fakultete susirinkę veik trys dešimtys tyrėjų iš Lietuvos (Vilniaus universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvių kalbos instituto), taip pat Austrijos, Latvijos, Prancūzijos, Rusijos, Šveicarijos ir Vokietijos (dauguma jų – šios knygos autoriai) nagrinėjo dvi esmines „pirmojo amžiaus” klausimus telkiančias temas. Visų pirma, koks buvo tas pirmasis amžius? Klauskime apie įvairius jo reiškinius: kas vyksta politikoje, religiniame gyvenime, kokia ir kaip rašoma literatūra, kas laikoma gražiu menu, kokios idėjos valdo žmonių protus ir širdis? Kas jame prasideda nauja, kas negrįžtamai pasibaigia? Koks tuo metu požiūris į praeitį, taip pat – į ateitį? Visa tai atidaus tyrimo reikalaujantys klausimai, į kuriuos gali atsakyti tik įvairių paskirų sričių žinovai. Vertingas šiandien tegali būti kolektyvinis atsakymas. Antroji tema ne mažiau svarbi ir reikšminga: ar, pažymėdamas nebyliais skaitvardžiais, šiandien mums įprastas laiko skaičiavimo būdas nenublukina, ar, priešingai, neperdeda religinių, politinių, dvasinių, kultūrinių ano meto įvykių prasmės? Ar tam amžiui a posteriori suteikus „pirmojo” garbę, šis galbūt nedaug kuo ypatingas laikotarpis nebuvo išaukštintas nepelnytai? Kokius šio amžiaus bruožus jo „pirmumas” vėliau padarė ypač svarbius? Kokius juos rinkosi ir kaip jais rėmėsi įvairios įvairaus meto kultūros? Kaip tas amžius iškilo iki pat G. W. E Hegelio istorijos filosofijos aukštumų? Jau vien tam būtų galima skirti atskirą knygą. Tačiau manome, kad abiejų šių temų gretinimas turi didelę savarankišką vertę, nes leidžia pamatyti, kaip istorija virsta istorijos filosofija.

Šioji knyga, be abejo, nėra ir negali būti išsamus ir sistemingas visų pirmojo amžiaus ir vėlesnio jo gyvavimo bruožų aprašas. Tačiau tikimės, kad ir tokiu pavidalu ji daug pasakys smalsiam geranoriam skaitytojui.