Nelietuviškų žemių teisinė padėtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

isertacijoje pirmą kartą istorinėje teisės literatūroje nušviečiama visų nelietuviškų (baltarusių, ukrainiečių ir rusų) LDK žemių teisinė padėtis per visą LDK gyvavimo laikotarpį. Nagrinėjami vietos valdymo, savivaldos ir teisingumo vykdymo klausimai, aptariama centrinės valdžios politika nelietuviškų žemių atžvilgiu, atskleidžiamos jų gyventojų – bajorų, dvasininkų, valstiečių ir miestiečių – teisės ir pareigos. Didesnis dėmesys skiriamas XIV-XVI a. pirmajai pusei, nes šiuo laikotarpiu nelietuviškų LDK žemių plotas buvo didžiausias, o jų teisinės padėties ypatybės pasireiškė ryškiausiai. Autorius nustatė, kad nelietuviškos LDK žemės iki XVI a. vidurio naudojosi administracine ir teismine autonomija, kurios teisinį pagrindą sudarė LDK valdovų išleisti įstatymai ir jų sankcionuota vietos paprotinė teisė. 1564-1566 m. reformos suvienodino vietos valdymą ir teisingumo vykdymą visoje LDK teritorijoje, o kai kurios ypatybės, būdingos nelietuviškoms žemėms XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a., nebeturėjo principinės reikšmės. 1432-1434 m. buvo sulygintos bajorų katalikų ir stačiatikių teisės. Stačiatikių ir Unitų bažnyčios buvo stambios žemvaldės, valstybė saugojo jų interesus ir nesikišo į jų vidaus reikalus. Nelietuviškose LDK žemėse valstiečių įbaudžiavinimas vyko lėčiau negu Lietuvoje, agrarinė reforma (vadinamoji valakų reforma) daugelyje šių žemių buvo įgyvendinta tik XVII a. pirmojoje pusėje. Pradedant 1390 m. nelietuviškiems LDK miestams buvo suteikiama savivalda vokiečių Magdeburgo miesto teisės pagrindu, šiuose miestuose susiklostė vietinės ir Magdeburgo teisės sintezė.