1992 m. profesoriaus L. Gudaičio iniciatyva išleista Juozo Žlabio-Žengės poezijos rinktinė „Pavasarių gramatikos“, joje eilėraščiai, parašyti 1914–1972 metais. Ryškiausias Žlabio-Žengės pavasario lyrikos požymis, greta tautosakinės leksikos ir pasaulėjautos, yra originalus garsinės medžiagos panaudojimas. Jis sugebėjo laisvai kaip nė vienas kitas lietuvių poetas žaisti fonetika. Eksperimentinė Žlabio-Žengės poezija atrodo naujai, ją lyginant ne tik su tradicine, romantine ar simbolistine, poezija, bet ir su Binkio ar Tysliavos poetine sistema.