Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai

Eseistikos knyga turi savo atsiradimo istoriją. Po poeto mirties žmona Gražina Martinaitienė sukaupė visus poeto bloknotus bei pabirus užrašus, atrinko nespausdintus kūrinius, surinko juos kompiuteriu, nes M. Martinaičio rašysena nelengvai perskaitoma. Tekstų atspaudus, susegtus kartu su poeto rankraščiais, ji perdavė literatūros tyrinėtojui Valentinui Sventickui, kuris ir sudarė šią knygą, parengė spaudai.
Sudarytojas pratarmėje rašo: „Į šią knygą patekančius tekstus turime suvokti kaip poeto užrašus sau. Nėra ir negali būti jokios žinios, ar jis pats būtų davęs juos spausdinti. Gal būtų gludinęs tai, kas užsirašyta paskubom, ekspromtu, gal būtų slopinęs „aštrumus“ ar keitęs frazeologiją. Šį žanrinį būdingumą – poeto užrašai sau – knygos skaitytojams reikėtų įsidėmėti.“
M. Martinaičiui rūpėjo ne tik literatūros ir jos kūrėjų padėtis kintančioje visuomenėje. Kelių kartų sąmonėje Marcelijus Martinaitis – ne tik poetas, bet ir kultūrininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Jo eseistinis žodis tapo ypač svarbus Atgimimo laikotarpiu. Martinaitis buvo veiklus sąjūdininkas, nepriklausomos valstybės formuotojas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
Vėliau nebedalyvavo politikoje, tačiau liko aktyvus politinių ir kultūrinių procesų stebėtojas ir neretai kritikas. Užrašuose kalbama apie kultūros ir politikos santykį, biurokratiją, socialinę atskirtį, lietuvių tautos išlikimą. Aktualūs pamąstymai apie sostinę Vilnių, paveldą ir urbanistiką. Akivaizdus sistemingas M. Martinaičio gilinimasis į nacionalinės savasties dalykus, įsipareigojimas tautos kultūrai, lietuvių kalbai. M. Martinaitis turėjo ryškią nepriklausomos Lietuvos viziją ir stiprų socialinio teisingumo pojūtį.