Istorija apie atmintį, praradimus, ilgesį ir pasaulio grožį

Kirsten niekada nepamirš to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį... Nes kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė...

Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių bei muzikantų grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija, jų noras – išsaugoti meno ir žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką prisimena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?

Romanas apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai kaip The Washington Post, San Francisco Chronicle, Chicago Tribune, Entertainment Weekly, Time ir kt. Kūrinys išverstas į 28 kalbas.

Nuostabus romanas... jis kviečia mus ne baimintis dėl pasaulio pabaigos, o vertinti tą malonę, kurią mums duoda kasdienybė.
San Francisko Chronicle

Trikdanti, išradinga ir jaudinanti „Vienuolikta stotis“ privertė mane ilgėtis pasaulio, kuriame vis dar gyvenu.
Jessie Burton