Sena: Suteik daiktams naują gyvenimą
Prisijungti
Prekės
Vartotojai
Žuvim ir lelijom - Indrė Valantinaitė, knyga

Žuvim ir lelijom

Pernelyg paprasta pradėti nuo vos ne kliše tapusios frazės, teigiančios, jog sunkiausia rašyti apie pirmąją knygą: recenzentas turi pasistengti įvertinti naują žmogų, ateinantį į literatūrą. Ar tam pakanka vienos ir dar pirmosios knygos? Juk dažniausiai rašytojas galutinai susiformuoja tik su antrąja knyga. Iš kur žinoti, ar jaunas talentingas kūrėjas, išleidęs vos vieną eilėraščių rinkinį, nepasitrauks iš literatūros pasaulio? Juk tokių begalės. Bet, kaip jau minėjau, panaši įžanga būtų per banali.

Tuomet bandysiu kitaip. Kodėl apsisprendžiau rašyti recenziją apie Indrę Valantinaitę? Pirmiausia dėl anksčiau pasirodžiusių abejotinos kokybės kritinių straipsnių. Tikrai atsiprašau savo kolegių literatūros kritikių, bet Ramutės Dragenytės recenzijoje „Pirmas kartas“ („Literatūra ir menas“, 2006 m. liepos 7 d.) akivaizdžiai regimos paviršutiniško skaitymo pasekmės – ji liko nesupratusi daugelio I. Valantinaitės poezijos aspektų. Pavyzdžiui, įdomių intertekstinių sprendimų. Negana to, niekuo nepagrįstas nekorektiškas knygos redaktoriaus Kęstučio Navako užsipuolimas. Miela Ramute, nepakanka puikuotis literatūros kritikės karūna, reikia ir įrodyti, jog šio titulo esate verta.

Jei jau pradėjau I. Valantinaitės poezijos apologiją, teks ją ir pratęsti. Jeigu ne pabrėžtinai peršamos kovingojo feminizmo idėjos, Rimos Malickaitės recenzija „Tapatybės paieškos“ („Metai“, 2006, Nr. 10) akivaizdžiai dvelktų prieškariu: I. Valantinaitės knyga apkaltinama pernelyg tiesmukais masturbacijų, supuvimo, sėklos ir menstruacijų aprašymais, noru viską subanalinti ir subuitinti. Miela Rima, atleiskite už subjektyvumą, bet esu didelis S. Freudo gerbėjas, nebijau pažvelgti nei į savo, nei į niekieno kito prigimties bedugnę, todėl žmogaus padorumo kvestionavimo idėja man nėra svetima. Kita vertus, I. Valantinaitė į šią pusę net ir nežengia: jai svetimas moralizavimas; į žmogų (pirmiausia moterį) jos tekstų lyrinis subjektas žvelgia šviesiu, suprantančiu, atlaidžiu žvilgsniu. Juntama ir subtili ironija, naikinanti banalybės galimybę. Ar nevertėtų šios poezijos knygos Jums perskaityti dar sykį? Na, o jei norite išgirsti mano subjektyvią nuomonę… Tikiuosi, savo amoraliais teiginiais neįžeisiu Jūsų jautrios ir dorovingos sielos (ginkdie!), tačiau, manding, masturbacija gali būti tokia pat maloni, kaip ir knygų skaitymas. Kaip kadaise teigė Terencijus, suus cuique mos1. Sakote, pernelyg tiesmuka? Aš tai vadinu atvirumu kūnui, absoliučios tikrovės ir absoliutaus tikrumo ieškojimu. Susidarė įspūdis, lyg R. Malickaitė, siūlydama išrankioti iš šiandienės literatūros bet kokį „bedievišką nepadorumą“, siūlo (post)postmodernistinės epochos skaitytojui sugrįžti į vienos viską apimančios tiesos kultu pasižymintį XIX a. (vadinamąjį nekaltybės amžių). Ačiū, nepasirašau. Man šiandienis pasaulis, taip pat ir šiandienė literatūra atrodo kur kas sudėtingesni ir verti adekvataus supratimo. Su kuo dar nesutinku? Ak, taip! Požiūris į vyriją. Cituoju: „Dabarties tuštumą lemia jos (moters – K. B.) santykis su kitu, kitokiu – vyru, kuris moterį naudoja kaip daiktą (...), kaip paprasčiausią įrankį – ji čia tėra „Žiebtuvėlė“, kurią, įžiebusią ugnį, pridegusią cigaretę ir paglamonėtą, patogu vėl įsidėti į kišenę. Ryšys su kitu čia tėra iliuzija. O „mes“ buvimas įmanomas tik kaip nejaukumą išryškinantis atspindys iškreiptame paviršiuje (...)“. Argi? I. Valantinaitės eilėraščių rinkinyje nemažai tekstų, išryškinančių trapią harmoningos moters ir vyro būties akimirką, šviesų, viltingą žvilgsnį į rytdieną: „Kvepia stebuklai. // Po keturiom basom kojom / Grindys sugirgžda kaukų balsais“ („Rytas“); „– tekėk – mainais gausi sparnus“ („Mainai“). Recenzentė R. Malickaitė ne sykį subanalino įdomią, netikėtu rakursu pakreiptą I. Valantinaitės minčių, idėjų raišką. Pavyzdžiui, vėl cituoju recenzentę: „Kūrybos aktas tapatinamas su vaiko gimimu, tik kuriant mėginama būti“. Kažin ar daug atrastume moterų poečių, aplenkusių šią nuo moters prigimties neatsiejamą temą? Manyčiau, kūrybos akto tapatinimas su motinyste – bene kiekvienos moters poetės aksioma. Kiek per daug primygtinai brukamas ir feministinis I. Valantinaitės tekstų skaitymas, neišvengiamai niveliuojantis daugelį subtilesnių idėjų. Pavyzdžiui, liko nepastebėta ir neišskleista su(si)gundymo idėja eilėraštyje „Obuolys“, (auto)ironiškas žvilgsnis į naivų tikėjimą amžina laime eilėraštyje „Stebuklas“, daugelis kitų dėmesio vertų meninių sprendimų. Mūsų visuomenėje feminizmas pernelyg iškreiptas, kad būtų įmanoma adekvačiai jį suvokti ir tuo labiau taikyti analizuojant poeziją.
Leidimo metai:
Kalba:

Lietuvių

Vėliausiai atnaujinti
Vėliausiai pridėti
Pigiausios viršuje
Brangiausios viršuje
Populiariausios viršuje
Rekomenduojamos
Skelbimų neradome