Pradžios užkalbėjimai

Pirmajame romane autorius kalba apie pradžią – savęs ir pasaulio suvokimo, patirties, pažinimo pradžią. Tikra ji, įsikalbėta ar įsivaizduota, tačiau – pradžia. Užkalbėti – užburti, užkeikti, primesti savo valią, o gal priešingai – atkeikti, atburti, nugalėti ir šitaip įgyti galią senesniems užkalbėjimams. Taigi – atkerėti, atkeikti pradžią... Šis romanas – tai ir bandymas suprasti, kas yra tarp pradžios ir pabaigos: kelias, lemtis, duotybė, laisvė ar tik jos iliuzija? Renkamės ar ir iš anksto esame pasirinkti tam tikram vaidmeniui?



„Alvydas Valenta – kūrybingas literatas, nesibaiminantis įvairiausių žanrų. Tad nenuostabu, kai į mano rankas pateko pirmasis ką tik parašytas jo romanas. Skaitydama nuostabos vis dėlto neišvengiau... Nuostabos kuo geriausia šio žodžio prasme. Tikiu, kad panašūs jausmai apims ir Jus, mieli skaitytojai.

Pasakojimas sklidinas šviesos ir jaukumo. Sakytum, autorius taikliais žodžiais lieja akvarelę – švelnią ir jaudinančią. Tačiau po tuo švelniuoju šydu slypi ir ilgainiui skaitytojui atsiveria gyvenimo rūstybė, vaikiškos ir nebevaikiškos baimės.

Alvydo Valentos pasakojime įdomios ne tik žmonių istorijos. Ir daiktai, ir pralekiančios mašinos, ir dunksintys traukiniai įgyja keistų neapsakomų galių. Senosios pasakos, mitai, pasaulio literatūros lobynas – visa tai autoriaus valia ima spindėti savita šviesa.

Alytus ir jo apylinkės, Kaunas, Vilnius – tokia romano geografija. Artima, atpažįstama... Atpažįstamas ir laikas – keli pastarieji dešimtmečiai. Tartum dabartis, tartum jau istorija, verta savojo improvizatoriaus.“