Romane „Kasparas, Melchioras ir Baltazaras” (1980) aktualizuojamas senas mitas apie Tris Karalius, paskui žvaigždę atkeliavusius iš Rytų šalies į Betliejų pagarbinti tik gimusio Jėzaus. Remdamasis keliomis Evangelijos pagal Matą eilutėmis, šykščiais istoriniais faktais, ikonografija ir rusų stačiatikių legenda, pasak kurios buvęs ir ketvirtas karalius, autorius kuria savo personažų likimus ir asmenybes, duodamas visišką laisvę vaizduotei. Knyga, kuriai būdingas filosofinis gilumas, sklandus klasikinis stilius ir įtaigus pasakojimas, skverbiasi ligi pačių Europos dvasingumo ištakų.