Yra rašytojų kurių talentas, tapęs prarastos sąžinės įkaitu, palieka juos įkalintus laike, tačiau M.Sluckio, jautraus sąžinės balso, talentas peržengė laiko ribas. Taip, epiteto „komunistas“ iš M.Sluckis biografijos neišmesi, kaip žodžio iš dainos, tačiau padorumas šiam žmogui buvo svarbiau nei vadinamoji partinė linija. Menine vaizdų kalba jos bylojo tai, apie ką garsiai kalbėti buvo užginta. Galbūt jam buvo leista daugiau nei kitiems lietuviams prozininkams, mat pasitikėta jo lojalumu. Skaudus našlaičio dalios motyvas vis nuskamba jo kūriniuose: saulėkaitoje įšilusi kerpėta Uralo kaimelio tvora, prie kurios sergantis vaikas glausdavosi drugio krečiamas, primindavo jam „pamirštus šiltus motinos kelius“, nugvelbtas iš kolūkio karvės pašarinis burokas tapdavo švente tuščiam vėdarui... O auklėtoja Aldona, kurios asmeninę dramą vaikas išgyveno tarsi sūnus, sunkiai, palieka jo gyvenime skaudų pėdsaką. („Kvietimas šokiui vidurnaktį“) Knygoje spausdinamas autoriaus romanas ir keturios apysakos.