Romane pavaizduotas pasaulis yra normalus žmonių pasaulis, beveik kaip atsiminimuose ar autobiografijose. Kad ir ką šie žmonės darytų, jie yra palyginti sąžiningi, draugiški, linkę vienas kitam pagelbėti, net ir nepažįstamam. Jie realizuoja europinį humanizmą, jo turinį, negalvodami apie teorijas ar istorinę misiją. Jie nekuria istorijos, o gyvena, gyvena taip, kaip gali: mokosi, dirba, mylisi, slaugo ligonius, padeda artimiesiems, pagaliau kai kurie miršta, atrodo, lyg ir nieko įpatinga neatlikę, bet palieka žmogaus atmintį.

Paskutinis sekmadienis (2 dalis)