"Tegu nusiloja tas ŠUO, kuris stora grandine pririštas daužosi prie Dambravos dvaro tvartų. Tegu nuūžia malūno ūžimas ir tas vandenkritis, kur žalias Dambravos prūdo vanduo naktį ir dieną puola ir puola.
Tada mes pereisime ilgą aukštų liepų alėją. Sustosime ties vinkšna. O gal po senu klevu. Bet mes galime ir visai nesustoti.
Tik ten, kur matininkas, vieną akį primerkęs, kažką taikina pro astrolabiją – ten mes turime sustoti. Nes tuoj, už matininko nugaros, mažutis žmogus su dideliu kaulu gerklėje ir su retais panosėj dygstančiais ūsiukais maigo lopeta žemę."

Prie krintančio vandens