Sibiro batalionas

Per Rusijos pilietinį karą 1918 m. vasarą Čeliabinsko lietuvių komitetas nutarė steigti lietuvių karinį dalinį; dėl paramos susitarta su Sibire ir Urale buvusios Antantės kariuomenės lenkų karinių dalinių atstovu. Pagal susitarimą 1918 m. rugpjūčio 19 d. Buguruslane (Orenburgo sritis) pradėta formuoti Pirmojo lenkų šaulių pulko (vadas iš Švėkšnos kilęs karininkas Kazimieras Rumša) 7-oji lietuvių kuopa (vadas Petras Linkevičius-Linkus). Rugpjūčio pab. joje buvo 3 karininkai ir 116 kareivių. 1918 m. rugpjūčio 12 d. pulkas ir kuopa, kaip baltagvardiečių V. Kapelio jungtinio korpuso dalinys ir padalinys, kovojo su bolševikais. Mūšyje žuvo vienas ir sužeista 18 kuopos kareivių.

1918 m. kuopa buvo dislokuota Minjare (Čeliabinsko sritis), vėliau – Novonikolajevske (dab. Novosibirskas). Lietuvių karininkams gavus sutikimą 1919 m. birželio 27 d. prie baltagvardiečių kariuomenės 5-osios lenkų šaulių divizijos (vadas K. Rumša) pradėtas formuoti batalionas. Buvo sudarytos 3 pėstininkų, 1 kulkosvaidžių ir 1 ūkio kuopos, ryšių ir raitųjų žvalgų komandos. 1919 m. lapkričio mėn. pradžioje kovai parengtame batalione buvo apie 460 karių. Sibiro lietuvių batalionas dalyvavo kovose su bolševikų partizanais. A. Kolčiako baltagvardiečių kariuomenei pralaimint 1919 m. lapkričio mėn. prasidėjo Antantės kariuomenės evakuacija.

Blogėjant karinei padėčiai, batalione stiprėjo bolševikinės nuotaikos. Nespėjus pasitraukti 1919 m. lapkričio 24 d. Čerepanovo stotyje įvyko raudonųjų partizanų remiamas bolševikinis perversmas. Vykdydamas pareigą žuvo karininkas P. Černeckas. 1919 m. gruodžio 9 d. raudonieji partizanai be teismo nužudė karininkus J. Eiduką, V. Kasakaitį, J. Maliorį, A. Naviką ir B. Šukevičių ir kareivius K. Norvilaitį, J. Silevičių ir Turskį. Likę kariai gruodžio 19 d. buvo įtraukti į Raudonosios armijos 312-ąjį pėstininkų pulką. Lietuvių kariai stengėsi pabėgti iš bolševikų kariuomenės, dauguma jų grįžo į Lietuvą.