Pasaulis – pamišęs, keistas, juokingas, panašus ir į cirką, ir į beprotnamį. Netgi periodiškai skelbiamos pasaulio pabaigos yra savaip linksmos. Tik nesiekite jų su seniai išnykusių tautų pranašystėmis. Su kavos tirščių konfigūracija, su žvaigždėmis žudikėmis, su pilnaties poezija.
Viskas kur kas paprasčiau.
Jeigu vėlų vakarą išgirsite skambutį ir atidaręs duris pamatysite apšiurusį katiną, nevykite jo šalin. Jis atėjo jūsų išsivesti. Akmenėjančiu mišku, Auksinių durų link.
Bet jeigu jūs įsižeisite, nes tikėjotės didingesnio palydovo, mat esate žymus žmogus, visuomenės veikėjas ir pilnaties numylėtinis – katinas pabėgs. Teks skintis kelią per girią su angelu, kurio bruožai iškalti iš antkapių granito.
O kur nueisit, visai nesvarbu, nes jūsų tikslas – pati kelionė.
Renata Šerelytė

Fantastinių novelių rinkinys, pasakojantis apie mūsų planetos gyvenimą apokalipsės akivaizdoje. R. Šerelytė sukuria savotišką iki šiol lietuviškoje literatūroje neegzistavusį žanrą – socialinę fantastiką. Žaismingumo ir vaizduotės šiam novelių romanui gali pavydėti visa lietuviška literatūra. Čia kuriamas pasaulis veši tokiomis gyvybės formomis, kokias galima tik susapnuoti. Kartais tik košmaruose.
Mūsų planeta ima šalti, artėja pabaiga. Nebelieka pagrindinės materijos egzistavimo sąlygos – laiko. Dingsta spalvos, kvapai. Žemę tvindo iš gelmių plūstantis juodas vanduo. Seni įpročiai nepadeda išgyventi, mokslo tiesos tampa bevertės.
Ir vis dėlto negalima sulaikyti šypsenos matant knygos personažų bandymus išlikti šiame groteskiškame pasaulyje. Tokius veikėjus lengvai atpažinsime sutikę už pirmo posūkio, nesvarbu, po kokia kauke jie slėptų savo tikruosius pavidalus.
Juk patys susikūrėme įstatymus, kurie mūsų nesaugo, sulipdėme namus, kurių sienos nešildo, ir patys susigalvojome pasakas, kuriomis netikime. Todėl net šuo, plukdantis motorinę valtį Vilniaus gatvėmis, yra tikresnis negu kasdieninė rutina – kas žino, kuri tikrovė išgalvota?

Kokono baladės