„Šanchajaus istorijos“ išvydo dienos šviesą 1995 metais. Tuomet šis Vilniaus rajonas jau gyveno pamestinuko gyvenimą, ir vargu ar kas iš jo įnamių įsivaizdavo, kaip smengantis į praeitį pasaulis atrodys po dešimtmečio.
Dabar pusę Šanchajaus dangaus remia dangoraižiai, viename iš jų įsikūrusi net miesto merija. Yra ir „Europos centro“ prekybos rūmai, po žeme pakišę šių istorijų herojų mokyklą. Namą „su plyšiu“ palaidojo asfalto juosta ir perėja ties meno muziejumi.
Istorijų prototipo vaikystė klaidžiojo Ukmergės, Upės, Lvovo, Krokuvos, Giedraičių gatvėmis. Tačiau sielos ir akių atmintyje įspūdingiausiai įsirėžė Neries šlaitai, kuriuose siausdami herojai matė anapus upės augantį grėsmingą ir gražų, baltą miestą. To miesto dangų skrodė Stalino laikus liudijantis namas su smaile – viršun šaunančia raketa.

XX amžiaus pabaigoje dar buvo galima pagauti prarastą prieškario ir pokario laiką – jo šešėlius, kvapus, skonį. Ir suprasti, kad praeitis nėra mirusi ,– ji nė nepasibaigusi.
Tai mūsų Vilnius. Jam savo „dekalogą“ skyrė knygos autorius Arvydas Juozaitis.

Arvydas Juozaitis – filosofas, rašytojas, publicistas, politinis ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras. Parašė ne vieną dešimtį knygų. Sukūrė istorinę-literatūrinę „Baltijos trilogiją“: „Karalių miestas be karalių“ (I. Simonaitytės premija), „Ryga – niekieno civilizacija“ (Baltijos Asamblėjos premija), „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“ ir septyniolika metų rašytą takoskyrą „Tėvynės tuštėjimo metas“.