Stulpininkas

Ne, nepasirodo. Ir tai dėsninga. Kadangi K. Saja koncentruojasi ne į fantastinės idėjos ar siužeto kūrimą, jis vaizduoja žmogų. Būtent jis rūpi rašytojui, jo likimas ir kova su likimu, ydos ir šventas naivumas, santykis su Dievu ir pasauliu, su praeitim ir svajone, nesvarbu, senovės Palestinoje ar šiuolaikinėje Lietuvoje veikėjas gyvena. Fonas - taip, čia rasime ir lietuvių mitologinių personažų, ir pasakų veikėjų, ir juodojo žaibo, panašaus į mažą mirusią planetėlę (o kitiems - į niekingą arkliašūdį) paieškas, sapnai pinsis su tikrove, o alegorijos - su šiandieninėm aktualijom. Rašytojas ginčijasi su sutvėrėju, bet maištu tą pavadinti sunku: per daug pavargusi, nusivylusi lyrinių herojų siela, drąsos jose yra tik išrėkti "Už ką?", o paskui iškart susigūžti, nes "su dievu špygom nepasibadysi". Tačiau žmogus ir viešpats vis dėlto yra simboliškai sugretinami: tarkim, nelaimingas žmogelis, kurio nei Dievas Tėvas nemyli, nei Sūnus paguosti nemoka, įsiropštęs į medį mąstyti ir sustingęs ten, pats tampa rūpintojėlio provaizdžiu. Senieji ir naujieji dievai čia nekonfrontuoja, egzistuoja kažkur greta vieni kitų. Ir niekas nekliudo autoriui, aprašius Kristaus stebuklus, pavaizduoti pagonišką žmogaus atsiradimo versiją, milžinus ir Prakorimo kančią.

Beje, šventojo Simono Stulpininko istorija, varijuojama apsakyme, davusiam pavadinimą ir visai knygai, nustebino visiškai trivialiu "atradimu": "Klausimas geriau negu atsakymas. Klausimas ragina ieškoti, atsakymas - rinktis vienintelį kelią". Subrendusiam rašytojui taip drąsiai pareikšti tokią banalybę… Gal tai ir yra brandumo požymis? Šiaip ar taip, dauguma knygos personažų tapatintini ne su Stulpininku, o su Jobu: amžinas svyravimas tarp tikėjimo ir netikėjimo, ir nebūtinai dievais.