Ihara Saikaku (1642–1693), japonų poetas ir novelistas, Plaukiančio pasaulio prozos žanro kūrėjas. Jo kūriniai – malonumai, laimės meilėje ieškojimo patosas ir nauja miestelėnų pasaulėjauta, išstumianti asketišką moralinį samurajų kodeksą ir gyvenseną Edo laikotarpio Japonijoje (1603–1868). Ihara Saikaku itin išgarsino romanai "Meilę įsimylėjusio vyro gyvenimas" (1682), "Meilę įsimylėjusios moters gyvenimas" (1686), "Vyriškos meilės enciklopedija" (1687). Pagal šį romaną Kenji Mizoguchi pastatė filmą "Moters gyvenimo istorija" (1952) ir laimėjo tarptautinį Venecijos kino festivalio prizą. Pasak garsaus Amerikos japonų literatūros tyrinėtojo ir vertėjo Donaldo Keene, Saikaku knygų komizmo efektą sukuria pasakotojo tonas ir komentarai, iš kabukio teatro perimtas dramos ir „nesuinteresuotumo“ efektas – tarsi stebėtume herojus per tolimą teleskopo akį. Kai kurie literatūros kritikai rašytoją lygina su Boccaccio ir Casanova. Knygos herojės – penkios ryžtingos moterys – ne prabangios linksmybės kvartalų gražuolės, jų gyvenimą lemia aistringos meilės troškulys, dėl kurio paminama garbė ir nublanksta baimė: viena ryžtasi padegti miestą, kita dėl savo meilės objekto drįsta rungtis su šio pamylėtais dailiais jaunuoliais. Nors už neteisėtus meilės nuotykius herojėms gresia mirties bausmė ar tremtis į vienuolyną, jos mielai užmoka už meilę gyvybe, o į vienuolyną žengia tam, kad toliau mylėtų. "Penkios meilę pamilusios moterys" (1686) išsyk tapo bestseleriu Edo Japonijoje, kurioje virė naujas turtingų miestelėnų gyvenimas.